Atgal ( 2 / 2003 )

 Stasys Bistrickas

KAS  ĮKŪRĖ  VILNIŲ?

 Matyt, iš mokyklos laikų prisimename legendą apie Gedimino sapną, apie staugiantį vilką, apie tai, kaip buvo išaiškintas šis sapnas. Štai kaip visa tai aprašyta Lietuvos  ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje. Tiesa, prieš pradedant cituoti, reikia pažymėti, kad Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraščiai buvo pradėti rašyti tik XV a., nors atskiri metraštiniai kūrinai atsirado jau XIV a. pabaigoje. Taigi legenda apie Gedimino sapną parašyta ne Gediminui esant gyvam, o žymiai vėliau. Ir dar viena metai metraščiuose buvo skaičiuojami nuo vadinamojo pasaulio sutvėrimo. Mūsų laiko skaičiavimo atžvilgiu tai sudaro 5508 metų skirtumą. Vadinasi, pagal metraštį Gediminas gyvenęs 6783-6849 m., o ne 1275-1341 m., kaip mes skaičiuojame.

Taigi tame metraštyje skaitome: ... išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų, ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį taurą, ir nukauna jį  ant to kalno, kurį dabar vadina Taurakalniu. Ir buvo labai vėlu į Trakus vykti, ir sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir ten miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kurį vadina Kreivuoju, o dabar Plikuoju (vilniečiai jį žino kaip Trijų kryžių kalną. Aut.) stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tartum šimtas vilkų. Ir pasibudo iš savo miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde (ir buvo tasai Lizdeika vyriausiasis kunigaikščio žynys, o paskiau vyriausiasis pagoniškas kunigas): Sapnavau, - sako, - nuostabų sapną, - ir papasakojo visa, kas  jam sapne buvo pasirodę. Ir tasai Lizdeika tarė: Viešpatie kunigaikšti,  didis geležinis vilkas reiškia: sostinės miestas čia stovės, o staugimas jo viduje tai jo garbė sklis visame pasaulyje. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną neišvykdamas nusiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje Žemąją, o antrą Kreivajame kalne, kurį dabar vadina Plikuoju, ir davė toms pilims Vilniaus vardą. Ir įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių.

- Nieko nepasakysi, graži legenda, - sutinka Vilniaus archeologai. Tik gaila, kad toje legendoje beveik nėra nė kruopelytės tiesos.

- Ką, netiesa ir tai, kad Gediminas nukovė, kaip pasakyta, didžiulį žvėrį taurą?

- Negalėjo jis ten taurą nukauti.

- Kodėl gi?

- Todėl, kad jau Gedimino laikais Vilnios ir Neries santakoje nebuvo tokio miško, kuriame medžiotojas būtų galėjęs užtikti taurą.

(Vilnia tai tas Neries intakas, kuris tarybiniais metais buvo vadinamas Vilnele. Tiesiog buvo užmirštas to upelio senasis vardas Vilnia. Istorikai siūlo grįžti prie šio upelio vardo Vilnia, kuris ir davė miestui pavadinimą Vilnius.)

            - Tai kurgi dingo miškas?

- Daugelyje vietų jis jau buvo sunaikintas ten gyveno žmonės. O jeigu paimsime pilies kalną, tai ant jo žmonės apsigyveno nuo neatmenamų laikų dargi prieš mūsų erą. Kaip rodo archeologiniai kasinėjimai, jau V VI a. ant kalno buvusios sodybos buvo įtvirtintos, o kalno papėdėje, ten, kur prasideda Vilniaus senamiestis išaugusi nemaža gyvenvietė.

Maždaug X a. ant kalno buvo pastatyta medinė pilis, kuri išstovėjo iki XIII a. Jos vietoje XIV XV a. pradžioje iškilo mūrinė pilis su trimis aštuonbriauniais bokštais, kuri buvo pavadinta Aukštutine. Jos likučiai pasiekė ir mūsų dienas. Pro kiemo vartus šlaitu kelias ėjo į triaukštę Žemutinę pilį, kuri stovėjo už dabartinės Katedros. O iš Žemutinės kelias vedė į nedidelę medinę Kreivąją pilį, kuri stovėjo priešingame Vilnios krante ant Plikojo kalno. Taip atsirado ištisas Vilniaus pilies kompleksas, kuris tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Vėliau Žemutinė pilis buvo apjuosta mūrine gynybine  siena su bokštais. Dabar Katedros aikštėje esanti varpinė kaip tik stovi ant vieno tokio bokšto pamatų.

Reikia pasakyti, kad Vilniaus pilis suvaidino didelį vaidmenį ji atlaikė didžiausius kryžiuočių antpuolius. Jiems niekada taip ir nepasisekė jos paimti. 1390 metais kryžiuočiai pilį buvo apsiautę net ištisas penkias savaites. Tiesa, tada jie sudegino Kreivąją pilį, kuri daugiau niekados nebuvo atstatyta. O 1392 metais kryžiuočiams pasisekė net nugriauti vieną Aukštutinės pilies bokštą ir kai kuriuos Žemutinės pilies bokštus, bet įsiveržti į pilies kiemą jie taip ir nepajėgė.

Kas skatino žmones kalno papėdėje kurti savo sodybas?  Tai, kad ties Vilnios žiotimis per Nerį buvo brasta - tiltų tada nebuvo, kad čia ėjo svarbūs to meto prekybos keliai. Taigi netoli tų kelių ir stengėsi statyti savo namus daugiausia amatininkai ir pirkliai. Tiesa, tada Vilnia turėjo ir kitą vagą ji juosė dabartinę Katedros aikštę ir savo vandenis į Nerį plukdė pro dabartinės Mokslų akademijos bibliotekos pastatą.

Kaip tvirtina archeologai, jau XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje aukštumoje kalvose, kurios yra Neries ir Vilnios santakoje jau buvo įsikūręs visas kvartalas. Be to, ištisa gyvenvietė buvo išaugusi ir kairiajame Vilnios krante dabartinio senamiesčio vietoje. Žodžiu, XIII a. pabaigoje XIV a. pradžioje, kaip pažymi archeologai, Vilnius buvo tapęs dideliu mediniu miestu. Užimamu plotu jis prilygo daugeliui tuo metu buvusių Rytų Europos miestų.

Reikia pabrėžti ir tai, kad rašytiniuose šaltiniuose, jeigu jiems tikėti, Vilnius minimas dar anksčiau. Antai, anglų epe, kuris pavadintas pirmuoju žodžiu Vidsith (keliauninkas), dainius pasakoja apie įvairias šalis, tautas ir miestus, kuriuos jis matęs. Tarp jų pasakojama apie Velena and Vylna. Kai kurie istorikai mano, kad tai galėjo būti Veliuona ir Vilnius. Bet kadangi rankraštis datuotas X a., tenka smarkiai suabejoti, ar tikrai tie žodžiai reiškia lietuviškus miestus.

Lenkų istorikas Tadeušas Čackis (Czacki, 1765-1813), daug rašęs apie Lietuvą, remiasi islandų poetu ir įžymiu istoriku Snoriu Sturlusonu (Snorri Sturluson, 1178-1241), kuris atsieit lankėsi ir Lietuvoje. Sturlusonas savo veikale, užsimindamas apie lietuvių ir skandinavų kalbų giminystę, mini dvi vietoves Velni ir Tryk. Čackis daro išvadą: Velni greičiausiai bus Vilnius, o Tryk Trakai. Šį spėjimą pakartojo daugelis mokslininkų vilnietis istorikas ir publicistas Mykolas Balinskis (1794-1864), lenkų rašytojas ir istorikas Juzefas Kraševskis (Kraszewski, 1812-1887), tarybinis orientalistas, kilimo vilnietis, TSRS MA akademikas Ignatijus Kračkovskis (1883-1951), lenkų archeologas Adomas Kirkoras (Kirkor, 1818-1886) ir kt.

Iš kur Čackis paėmė tas žinias? Jis aiškino, kad Snorio Sturlusono kelionių aprašymo (sagų) rankraštis buvęs Kopenhagos bibliotekoje, ir kad jo prašymu to rankraščio kai kurias nurašytas dalis jam prisiuntęs Lenkijos ambasadorius Danijoje. Beje, jis nenurodė, kurioje sagoje kalbama apie tuos miestus.

Dabar, kai  išėjo  Snorio  Sturlusono  veikalo keli leidimai su komentarais ir rodyklėmis, nė vienoje rodyklėje nėra vietovardžių Velni ir Tryk. Matyt, Čackis bus ką nors sumaišęs, ir jo tvirtinimas apie Sturlusono kelionę į Lietuvą greičiausiai liks tik gražiu mitu.

Rusų Voskresensko metraštis mini XII a. Vilnių. Tačiau pats metraštis parašytas XVI a. Jame pasakojama apie Mindaugo kilmę, apie tai, kaip jis atsirado Lietuvoje. Gana įdomi istorija. Pagal metraščio autorių Polocko miestą, kurį valdė Rostislavas Rogvolovičius, nukariavo kunigaikštis Mstislavas, Vladimiro Monomacho sūnus. Rogvolovičiui nieko kito neliko kaip pabėgti į Konstantinopolį. Kadangi Lietuva iki to laiko mokėjusi Polockui duoklę, tai didysis kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius pareikalavęs, kad Lietuva ir toliau mokėtų duoklę, tik Ugros karaliui. Lietuva, žinoma, su tuo sutikusi ir pasikvietė iš Konstantinopolio kunigaikščio Rostislavo Rogvolovičiaus vaikus Davidą ir Maukoldą.  Mindaugas, atsieit, ir buvęs Maukoldo sūnus. O Mindaugo vaikai buvo Vaišelga ir Daumantas. Taip pirmuoju Vilniaus kunigaikščiu tapo Maukoldas.

Kad iš piršto laužta ši istorija, rodo daugelis žinomų faktų. Bet ji turėjo ir kitą tikslą įrodyti, kad Lietuvos valdovai yra slavų kilmės. Ką rodo faktai? Visų pirma, Mindaugas valdė Lietuvą ne XII a., o XIII, t.y. 1236-1263 metais ir Ipatijaus metraštyje minimas kaip vienas iš penkių vyriausiųjų Lietuvos kunigaikščių. Livonijos eiliuotoji kronika kalba apie Mindaugo tėvą Ringaudą kaip apie labai galingą kunigaikštį, kuriam nebuvę lygaus. O kas liečia Daumantą, tai jis nebuvo nei Mindaugo sūnus, nei jo giminaitis. Daumantas buvo Nalšios kunigaikštis ir kartu su Žemaitijos kunigaikščiu Treniota nužudė Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Repeikį. Po to Daumantas buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, nusigavo į Pskovą, priėmė pravoslaviją ir 1266 metais, pasivadinęs Dalmontu, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Po Daumanto-Dalmonto mirties stačiatikių bažnyčia jį paskelbė šventuoju.

Vilniaus vardą ne kartą mini ir kryžiuočių ordino atstovai. Tvirtindami, kad Vilniaus vyskupystę įsteigęs Mindaugas. Antai, 1393 m., kai Torunėje vyko Lenkijos ir ordino derybos, kryžiuočių atstovai pareiškė: Jeigu sakote, kad lietuviai geri krikščionys, tai tegul atiduoda mums paimtus į nelaisvę ordino žmones ir apsaugokite nuo jų, duodami tikrą garantiją, kad neatsitiktų panašiai, kaip atsitiko Mindaugo laikais, kuris ir Vilniaus vyskupystę įkūrė, o paskui pasidarė apostatu (maištininku, graik. Aut.). Kad Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę ir net pastatęs Vilniaus katedrą, kalbama ir ordino rašte, kuris datuotas 1409 m.

Tačiau esami Lietuvoje dokumentai rodo, kad Mindaugas, priėmęs krikščionybę, iš pradžių buvo įsteigęs tik vieną vyskupystę Lietuvos, kur vyskupu buvo paskirtas kunigas Kristijonas. Jam Mindaugas užrašė pusę Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių. Tačiau Kristijonas Lietuvoje negyveno ir bažnyčių čia neturėjo. Bijodamas pagonių, jis įsikūrė Rygoje, kurią valdė kalavijuočių ordinas. Tiesa, XIII a. viduryje į vyskupus buvo įšventintas domininkonų vienuolis lenkas Vitas, kuris turėjo apaštalauti likusioje Lietuvos dalyje, tačiau niekur nė žodžiu neužsimenama apie Vilnių. Tad išvada gali būti viena kryžiuočių raštai apie Vilnių, kaip XIII a. miestą, negali būti laikomi autentiškais.

XVI a.Lietuvos metraštyje minimas Šventaragio slėnis, esantis Vilnios ir Neries santakoje, kuriame XIII a. buvo sudeginti kunigaikščio Šventaragio Utenio sūnaus palaikai. Tačiau ar iš tikrųjų buvo toks kunigaikštis, tikslių žinių nėra. Kiti dokumentai rodo, kad XIII-XIV a. čia buvo laidojami pagoniškosios Lietuvos valdovai ir kilmingieji.

Lietuvių istorikas Teodoras Narbutas (1784-1864), aprašydamas Šventaragio slėnį, mini čia stovėjusius šventyklos pastatus su stabais ir aukurais, papildydamas pasakojimą smulkiu apeigų aprašymu. Gi Motiejus Strijkovskis (Stryjkowski, apie 1547-1593), daug rašęs apie Lietuvos istoriją, kuriam Žemaičių vyskupas M.Giedraitis parūpino kanauninko ir Jurbarko klebono postą, vienoje vietoje nurodo, kad šventoji ugnis kūrenta ir mirusieji deginti ten, kur buvo patrankų liejykla, o kitoje vietoje tvirtina, kad Perkūno šventykla stovėjusi ir šventoji ugnis degusi ten, kur dabar stovi katedra. Kaip ten bebūtų, bet archeologai jokių pagoniškos šventyklos griuvėsių ar jų likučių su stabais nerado. Ir nėra jokių kitų rašytinių šaltinių, kuriuose būtų užsiminta apie panašias šventyklas su stabais. Todėl šiandien sunku pasakyti, kiek Šventaragio slėnys buvo svarbia pagoniško kulto vieta.

Mitas apie Šventaragio slėnį parašytas, kaip minėjau, XVI a. Reikia pasakyti, kad Lietuvos Metraščio autoriai XVI a. buvo paveikti Renesanso epochos pažiūrų. Buvo madinga tais laikais ieškoti savo šaknų senojoje Romoje, antikoje ir vaizduoti, kad mūsuose viskas ar beveik viskas buvo panašiai, kaip tenai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tai ir panašios legendos apie miestų įkūrimą. Tiktai Romos įkūrėją išmaitino vilkė, o apie Vilniaus įkūrimą skelbia vilkas. O legenda, kad lietuviai kilę iš romėnų? Beveik du šimtmečius gyvavo ši legenda, ir nemaža užsienio istorikų rimtai gvildeno šį klausimą. Todėl suprantama, kad į bet kokį užsieniečių kronininkų siekimą sumenkinti Lietuvos kunigaikščius Lietuvos metraščių autoriai reagavo labai smarkiai. O bandymų tokių buvo. Ypač kas lietė didįjį kunigaikštį Gediminą. Kai kurie kryžiuočių kronininkai stengėsi jį pavaizduoti ne kaip aukštos kilmės vadovą, o vos ne vergą arklininką, kuris tarnavo pas kunigaikštį Vytenį. Kunigaikštis Vytenis, kuris, kaip žinoma, titulavęsis Lietuvos ir Ziemgalos karaliumi, daug nuveikė atgaudamas po Mindaugo mirties prarastas Rusios žemes. Iš tikrųjų Gediminas buvo Vytenio brolis, ir pastarajam mirus, 1315-1316 m. perėmė ir jo valdžią.

Reikia pažymėti ir tai, kad ši mintis, jog Gediminas prastos kilmės, buvęs kunigaikščio tarnas, atsispindi kai kuriuose lenkų ir rusų metraščiuose.

Todėl suprantama, kodėl Lietuvos metraščių autoriai stojo ginti Gedimino garbę, išaukštinti jį kaip Vilniaus įkūrėją. Tuo labiau, kad ir Romos popiežius pripažino Gediminą kaip lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Ir iš viso Gediminą buvo už ką aukštinti. Prie jo smarkiai sustiprėjo ir išsiplėtė Lietuvos valstybė. Nuo Gedimino prasidėjo Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija. Gediminas davė pradžią didžiulei Rusų valstybės kunigaikščių ir bajorų giminei. Ir šiandien gediminaičiais save vadina Maskvoje gyvenantys Chovanskiai, Golicynai, Kurakinai, Mstislavskiai, Trubeckojai ir kt. Pagaliau nuo Gedimino prasidėjo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių dinastija.

Tačiau grįžkime prie mūsų iškelto klausimo: kas iš tikrųjų įkūrė Vilnių? To tiksliai šiandien niekas negali pasakyti. Užtat tiksliai žinoma, kada  rašytiniuose šaltiniuose autentiškai buvo paminėtas Vilniaus vardas. Tai keturiuose Gedimino laiškuose, rašytuose į užsienį. Vilnius minimas tų laiškų datose ir trijų laiškų tekstuose. Laiške, kuris parašytas 1323 m. sausio 25 d. ir adresuotas Vakarų Europos miestams, teigiama, kad jis, Gediminas, Vilniuje prieš porą metų yra pastatęs bažnyčią domininkonams, o laiške Saksonijos pranciškonams, kuris datuotas 1323 m. gegužės 26 d., Gediminas tvirtina, kad yra pastatęs dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke.

Taigi 1323 m. dokumentuose Vilnius oficialiai minimas kaip karališkasis miestas, kaip Lietuvos sostinė. Tai datai įamžinti šalia katedros Vilniuje buvo padėtas paminklinis akmuo, kuris visiems skelbia: 1323 m. Vilnius jau buvo Lietuvos sotinė. Ir sostinę iš Trakų į Vilnių perkėlė didysis kunigaikštis Gediminas.

Ar gali kartais atsitikti taip, kad ateityje pasiseks rasti autentiškus dokumentus, kuriuose Vilniaus vardas     bus paminėtas dar anksčiau? Visko gali būti. Nors daugelis dokumentų per karus ir gaisrus žuvo, bet dar jų yra nemaža, kurių nelietė istoriko tyrinėtojo rankos.

O kol kas vadovaujamės tuo, kad Vilniui kaip Lietuvos sostinei šiemet suėjo 680 metų, ir kad sostinę Vilniuje įkūrė Gediminas.

 

2003 m. kovo 6 d.

Hosted by uCoz