Šv. Velykų proga nuoširdžiai sveikiname tautiečius

ir visus krikščionis, kartu su mumis švenčiančius

Kristaus Prisikėlimo iškilmes!

Linksminkis, žeme, džiaukis žmonija, naujas tau rytas teka skaistus;

Skamba pasauly jau aleliuja, sklinda per kaimus, klonius, laukus. –

Laimė pripildė sielas visų, džiaugias sulaukę švenčių didžių.

Linksminkis, žeme, džiaukis, žmonija, naujas tau rytas teka skaistus!

Levas Karsavinas

VELYKOS,  DŽIUGIOSIOS  VELYKOS

 Švenčių šventė ir iškilmių iškilmės Velykos - tobuliausia  ir  džiaugs-mingiausia liturginė, t.y. bažnytinė, tikroviška krikščionybės tiesos bei krikščioniškų lūkesčių išraiška. Dogminis ir gyvybiškas Velykų turinys toks gilus ir toks šventas, kad instinktyvus drovumas varžo bet kokį mėginimą jį paaiškinti. Priartėdamas prie švenčiausių dalykų žmogus bijo net sau pačiam pasakyti, ką mąsto ir ko viliasi. Žmogaus žodis skamba kaip Dievo Žodžio suniekinimas… Todėl tiek daug yra nepasakyta ar tik iš dalies pasakyta apie didžiausią žmogaus tiesą ir paslaptį. Ir todėl krikščionybė mums yra ne Dievažmogiškasis mūsų gyvenimo židinys, o vis dar Kristaus "užantspauduotas kapas". Kad nebūtų apgavystės ir galėtų juoktis "visa pajuokiantis pragaras", "iki trečios dienos" prie kapo pastatyta sargyba, o paslaptingai kylanti iš kapo gyvybė nežino, iš kur sklindanti, ir bejėgiškai blaškosi ieškodama savo tiesos ir savo prasmės.

Bet "Žodis buvo Dievas" ir "visa per Jį atsirado", kaip sako velykinėje liturgijoje skaitomi evangelisto žodžiai. "Jame buvo gyvybė", "žmonių šviesa". Ir Jis, ir pati "tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų", "tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", kaip vienas iš mūsų, kaip silpnas ir geibus žmogus. Tegu mūsų žodžiai silpni ir geibūs kaip mes patys. Jis irgi buvo silpnas ir geibus žmogus, o vis dėlto buvo Dievas ir skelbė tiesą. Tegu mūsų žodžiai nuodėmingi, klaidingi. Jis prisiėmė mūsų nuodėmes, atperka jas, taiso mūsų klaidas. Tegu net mes  vadiname Jį, Dievo Sūnų, Žodžiu "analogiškai" mūsų žodžiui. Mes Jį vadiname taip todėl, kad iš Jo mūsų žodis ir Jis mūsų žodyje. Kitaip nei žodžiu neatplėšime antspaudų nuo Viešpaties kapo. Dievobaimingas turi būti žodis, bet dar prieš tai jis turi būti nuoširdus ir atviras. Ir geriau, kad jis būtų nuoširdus ir kandus negu dievobaimingas ir melagingas. Tas, kuris priėmė iš mūsų kryžiaus kančias ir patyčias, atleis mums ir atžarumą; juk melas - nuodėmė prieš Tiesos Dvasią.

"Velykos, išgelbėjusios nuo sielvarto; nes šiandien iš kapo kaip iš rūmų suspindėjęs Kristus" "mirtimi mirtį ir pragarą numarino", ir "mes švenčiame mirties numarinimą, pragaro sugriovimą, kito, amžino gyvenimo pradžią". Kaip "Kristus, prisikėlęs iš numirusiųjų, daugiau nebemiršta: mirtis Jam nebeturi galios", taip ir mes "pakrikštyti Jo mirtyje", "esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo". Mirtis ir pragaras netenka savo galios: mes nugalime juos Kristuje, jame mirtį mirtimi trypdami ir prisikeldami amžinajam gyvenimui. Tiesa, tai tik pradžia, ir "dar nepasirodė, kas būsime", bet tai ne vaizdinys, ne atspindys kokiame nors veidrodyje, o realiausia, tikriausia pradžia, patsai prasidedantis "amžinasis gyvenimas". Todėl ir galime bent šiek tiek jį įsivaizduoti, mąstyti ir kalbėti apie jį. <…>      

  KĄ  ŽINOME APIE LEVĄ  KARSAVINĄ.

1918-ųjų Velykų savaitę Petrogrado metropolitas Venjaminas palaimino profesorių Levą Karsaviną kartu su keliais pedagogais įkurti slaptą "Rusijos pasauliečių broliją Bažnyčiai ginti". Ji turėjo organizuoti pasipriešinimą visoms bolševikų pradėto Bažnyčios prievartavimo formoms. Ir Karsavinas tuoj pat atsidūrė sostinės religinio gyvenimo centre.

1919 metais Universitete jis vadovauja seminarui "Krikščioniškosios dogmos ir filosofijos istorija", pradeda rašyti "Krikščionybės metafiziką", skaito viešas antiateistines paskaitas ir pranešimus katalikiškame ratelyje apie stačiatikybę. 1921 metais įkurtame Teologijos institute skaito kursą "Gnoseologijos ir metafizikos įvadas". Veiklus instituto ir abiejų Universiteto bažnyčių parapijietis Karsavinas ir čia susirado dėkingą auditoriją ir kaip skaitovas bei pamokslininkas pasiekė neabejotinų laimėjimų: Petrograde tuoj pat pasklido kalbos, kad "profesoriai Grevsas, Loskis, Karsavinas skaito pamokslus bažnyčiose".

1922 metais ištremtas į Vokietiją Karsavinas ir ten nedelsdamas įsitraukia į bažnyčios veiklą: dalyvauja krikščioniškojo jaunimo suvažiavime Saarove, skaito paskaitas  Religijos filosofijos akademijoje. 1926 metais persikėlė į Paryžių. 1928-40 Kauno, 1940-46 Vilniaus universiteto profesorius. 1949 m. represuotas. Mirė Abezės (Komijos ATSR) lageryje. Būdamas Lietuvoje Karsavinas skelbia straipsnius pamokslus (Paryžiuje  leidžia-mame laikraštyje Eurazija) apie pagrindinių krikščioniškų švenčių prasmę ir reikšmę: "Kristaus gimimas" ir "Velykos, džiugiosios Velykos". Čia pateikėme straipsnio apie Velykas pradžią. Tekstas perspausdintas iš žurnalo "Naujoji Romuva" (2001, Nr.4).