Atgal ( 2 / 2003 )

Tarp apaštalų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie pats mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Lk, 22, 24-27.

        

Tarnavimo didybė 

(Kardinolo Audrio Juozo Bačkio pamokslas per šv.Mišias  skirtas Prezidento inauguracijai)

< ... > žmogaus tikimumą drausmė ušmėgina ir nuostatais savo visaip jį išbando (plg. Sir 4, 17). Šie Šventojo Rašto žodžiai mums primena, kaip Dievo Sūnus, atėjęs į žemę gyventi tarp žmonių, dykumoje buvo bandomas ir gundomas. Tai labai svarbi detalė, kuri atskleidžia kiekvieno mūsų žemiškosios kelionės dalią. Žmonijos priešas velnias gundo Kristų pasirinkti žemišką gyvenimą, kurio ženklai kūniškumas, valdžia ir garbė.

Duonos ir žaidimų taip šaukė ne tik romėnų liaudis, to linkęs reikalauti ir šių dienų žmogus. Dievas nėra abejingas žmonių alkiui, kūno poreikiams, bet jis suteikia teisingą tvarką. Kai jos nesilaikoma rikiuojant siekius ir tikslus, kai gyvenimo prasmės motyvai apverčiami žemyn galva, griaunama ir materialinių gėrybių sritis. Nustūmus Dievą į šalį, žlunga ir tariamai svarbesnis kasdienis patogumas bei saugumas. Tikimasi paversti akmenis duona, bet vietoje duonos pradedami dalyti akmenys. Žadama padauginti vyno, bet į indus liejasi suplėkęs vanduo. Šiame pasaulyje esame gyvi ne vien duona. Tik tuomet, kai dvasinis maistas tampa žmogaus gyvenimo pagrindu, jis tampa pajėgus kurti gerovę kitiems.

Kita didžioji žmonijos pagunda yra valdžia. Visi svajojame apie stiprią ir saugią valstybę. Džiaugiamės, kad esame pakviesti prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos. Suvokiame, kad būdami ne vieni, tapsime pajėgesni apginti savo šalį ir kurti joje gerovę. Tačiau Šventajame Rašte skaitome: Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai(Ps 127). Be Dievo pagalbos žemiškoji valdžia visada lieka dviprasmiška ir duži. Be Aukščiausiojo paramos net stipriausieji valdovai nepajėgūs įgyvendinti sukeltų vilčių. Tik būdama pavaldi Dievo teismui, valdžia gali tarnauti gerovei. Ne fasadinis religingumas, bet tvirti dvasiniai pamatai išsaugos mūsų valstybę, suteiks jai stiprybę, padės sukurti darnią visuomenę.

Gundytojas Dievo Sūnui  siūlė rinktis dar ir garbę. Žmogišką garbę tai, kas kyla iš žmonių planų ir nuostatų, kas nustumia Dievą į pašalį, palieka jam vietos tik kaip privačiam reikalui, kuris neturėtų per daug lemti mūsų ketinimų ir darbų. Žmoguje šėtonas budina norą pasinaudoti įgyta galia, idant priverstų kitus juo įtikėti. Tai senas, jau pirmuosius Dievo sukurtus žmones pražudęs gundymas: nors trumpam užimti Aukščiausiojo vietą, pasijusti Viešpačiu. Karti istorinė patirtis mus moko, kad tik tuomet, kai išpažįstamas Dievas,yra gerbiamas ir žmogus, o pasaulis gali tapti teisingesnis. Dievo valdžia pasaulyje tyli, bet ji tikra, vienintelė ir amžina. Praeityje nuskendo visos karalystės, kuriomis Jėzų gundė šėtonas. Tik Kristaus Karalystė, Jo meilė ir didybė nepražuvo. Kodėl?

Prisiminkime, kaip Kristusprieš savo mirtį ant kryžiaus susirenka su bičiuliais valgyti Paskutinės vakarienės. Mokytojas, Vadovas, Karalius [ pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius [ įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu [...]  Tai atlikęs, klausia: Ar supratote, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš Viešpats ir Mokytojas numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti (Jn 13, 4-14).

Apaštalai buvo apstulbinti Jėzaus elgesio. Ir mums jį sunku suprasti. Dar sunkiau paklusti Kristaus žodžiams: Ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti, o visų sunkiausia būti tikrai pirmajam, panašiam į kojas mazgojantį Jėzų. Jėzaus etika labai griežta jis plauna kojas net savo išdavikui.

Kiekvieno žmogaus misija yra tarnauti kitiems. Atlikta sąžiningai ir nuoširdžiai, ji skatina bręsti tiek tą, kuris vykdo misiją, tiek bendruomenę, kuriai tarnaujama. Ši taisyklė paties Kūrėjo įrašyta į kiekvieno žmogaus sąžinę, ji daro žmogų laimingą ir kuria laime kitiems. II Vatikano Susirinkimo mokymas byloja: Krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai dar grižčiau įpareigoja tuo rūpintis (Gaudium et spes, 34).

< ... > Dievo Žodis mums sako: Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį [ ... ] padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeiks-mus [ ... ] Jei [ ... ] mylėsi [...] savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies  jo įsakymų, įstatymų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti (Įst 30, 15-16).

Tesaugo Aukščiausiasis mūsų Tautą ir tesuteikia visiems mums drąsos su atsakomybe, kantrybe bei meile sąmoningai kurti Lietuvoje darną ant tvirtų krikščioniškų pamatų. To melsti šiandien susbūrėme šioje šventovėje ir už tai aukojame šv.Mišių auką, kuri mus sutelkė prie dieviškųjų paslapčių stalo, idant Viešpats, pamaitinęs Gyvąja Duona, siųstų mus tarnauti savo broliams ir seserims.

                                                            Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Hosted by uCoz