Klemensas
Jorudas
PAVASARIO
BELAUKIANT
Dauguma
arčiau Šilalės
gyvenančių ūkininkų jau
senokai buvo surašyti į kol-ūkius,
kai įsismaginę valsčiaus aktyvistai pradėjo spausti
ir besislapstančius tarp balose skęstančių miškų
Vaitimėnų baž-nytkaimio gyventojus. Tuo metu kaimo žmogeliai
baisiau, nei velnias kryžiaus, bijojo jiems per prievartą peršamųjų
sovietinių kolchozų. Po kaimus sklido kalbos, kad valdžia
verčianti visus ūki-ninkus susirašyti
į tuos bolševikų prasima-nytuosius kolchozus specialiai
tam, kad lengviau būtų galima lietuvius ubagais paversti. Po metų,
kitų to kolektyvinio gyvenimo, kaimo žmogus nebeturės ne tik lašinių,
bet ir duonos. Pradėjus po kaimus klaidžioti
bado šmėklai, ūkininkų vaikai ims
iš tėvų namų į miestus bėgioti
ir ten, iš atplėšto nuo žagrės kaimo vaiko, bolše-vikams
bus kur kas lengviau išauginti “pažangųjį
proletariatą“, negu tam vaikui augant kaime, tėvų namuose.
Stalinas gudriai sugalvojo. Jis nori ne tik rusų, bet ir kitų jo jau užgrobtų
kraštų žmonių vaikus paversti sau paklusniais
pakalikais, tokiais pat kaip tie jo pas mus atsiųstieji aktyvistai.
Turėdamas visą armiją jam už duonos plutą patikimai
tarnaujančių skalikų, Stalinas galės po visą svietą
jam nepaklusnius žmonis medžioti ir taip sklandžiai komu-nistinių
propagandistų nudailintas, komunistinio rojaus pinkles spęsti.
Jau
pirmąją, taip vadinamojo, kolek-tyvinio gyvenimo žiemą, visų
aplinkinių ūkininkų arkliai
buvo suvaryti į didįjį
Čiapų tvartą, ir jų priežiūrai rajono akty-vistai
paskyrė patį biedniausiąjį pamiškės gyventoją,
visų Vaitimėniškių Pajauju vadinamąjį – Kuiziną.
Paskirtasis arklininku žmogelis ne per daugiausiai teturėjo supra-timo
kaip tuos arkliukus reikia prižiūrėti, nes jo ūkelyje
laikomas vienintelis kuinas retą pavasarį pats teįstengdavo iš
susme-gusio į žemę tvarto į pamiškės ganyklą
išeiti. Dažniausiai jau kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje
Pajaujui tekdavo kviesti kaimynus, kad tie pagelbėtų jam arklį
ant kojų pastatyti ir surėmę pečius jį prilaikytų,
kol šis iš tvarto į kiemą išeis. Pajaujo kui-nas, keletą
dienų pakramtęs kaimynų atneš-tus dobilus bei pasišildęs
visą gaivinančios pavasarinės saulės spinduliuose, kažkaip
savaime atsigaudavo ir jau sekančią dieną, o kai kada net
ir savaitę kitą pasirguliavęs, pradėdavo pats
atsistoti ant kojų ir aplink tą jaują, po kurios stogu
buvo jo troba pakišta, išbarstytus
pernykščius šiengalius graibstyti. Taip, geraširdžiams
kaimynams padedant, dar net sniegui kaip reikiant nepraplikus, Pajaujo kuinas
jau tiek sustiprėdavo, kad pats iki pamiškės ganyklos
nusvirduliuoti įstengdavo, o ten dar pakramtęs sultingųjų
eglaičių bei žemiau nusvirusiųjų eglišakių
viršūnėles ir iš po sniego styrančios pernyk-štės
žolės kuokštus, jis jau tiek atsigaudavo, kad net ant
praplikusios velėnos voliotis imdavo.
Visą
tai savo kailiu patyrę kaimynai gal net per dažnai ateidavo apžiūrėti,
taip jiems brangių, vargo ir džiaugsmo
minutę jiems taip ištikimai tarnavusių ir, galima sakyti, jų
šeimos nariais tapusių, o dabar per prievartą prarastųjų
arkliukų. Suvarytieji į bendrąjį tvartą ir ne tik kad
nesusidraugavę, bet netgi neapkenčią savojo naujojo prižiūrėtojo,
ūkininkų arkliai, pajutę prie tvarto durų trepsint anksčiau
juos šėrusįjį šeimininką, kuris net duonos riekę ar cukraus gabaliuką su
savuoju Bėriu, Sarčiu, Gyte, Lauke ar kitu vardu vadinamu arkliuku
perpus dalin-davosi, net nustodavo kramtę jiems įmestąjį
šieną, ar į lovį be jokio paskaninimo įpiltąjį
šiaudų akselį ir suglaudę ausis atidžiai įsiklausydami
į tik jiems suprantamus šeimininko medinių klumpių
sukeliamus garsus, imdavo daužyti jiems ant kaklo uždėtąsias
grandines. Šeimininkui ilgiau nepriėjus prie savojo numylėtinio,
arkliai net žvengti pradėdavo lyg tai prašydami išvaduoti
juos nuo visus vienodai prie lovio pririšusio kolektyvinio rojaus saito.
Buvę arklių šeimininkai su ašaromis akyse žiū-rėdavo
į sulysusius, tikriausiai nei karto per visą žiemą nenušukuotus
arklius, o šie, vos atitrūkę nuo visiems laisvę ir lygybę
žadančios stalininės kolektyvizacijos saito, nesvarbu ar tai būdavo
diena, ar naktis, ar lauke siausdavo pūgos, ar spausdavo šalčiai,
iš kart bėgdavo pas savo buvusįjį šeimi-ninką ir
prašydavosi įleidžiami į nuo rudens ištuštėjusį
tvartą. Pamatęs kieme savąjį Sartį, Bėrį ar
kitu vardu pavadintąjį arkliuką
šeimininkas glostydavo jo mėšlais apau-gusius šonus
ir liedavo gailias ašaras, apka-bindamas jo lyg bučiniui ištiestą
kaklą. Tik po to, kai žmogus nuo švelnių, primenančių
mylimosios bučinius, arklio lūpų prisilie-timų prie jo ištiestosios
rankos delno, šiek tiek
atgaudavo dvasinę pusiausvyrą, jis paskutiniais žodžiais
imdavo keikti tą į Lietuvą su sovietine kariuomene atneštąją
kolektyvizaciją ir visas kitas komunistinės santvarkos žabangas,
žodžiais visiems rojų siūlančias, o tikrovėje
visus ubagais daran-čias.
Žinoma, dažnas ir pačiam Stalino genijui ir tam tinginiui
Pajaujui garsiai išsakydavo atitinkančius
jį užplūdusią dvasinę būseną, ne visai
prideramus doram katalikui žodžius, už kuriuos, jei kas iš
aktyvistų būtų išgirdęs, buvo galima ir pas baltąsias
meškas iškeliauti.
Pajaujis,
savo ruoštu, irgi keikė kaimo ūkininkus už tai, kad tie parbėgusius
į namus arklius neveja atgal į kolūkio arklidę, o priešingai
dar juos myluoja, duonos pluta, morka ar kitu skanėstu pavaišina.
Arklininkui labai dažnai tekdavo kulniuoti per gilų sniegą ir
gaudyti jų buvusiųjų šei-mininkų kiemuose besislapstančius
kolūkio arklius.
Toj
po Trijų Karalių atvykę iš Šilalės aktyvistai, sušaukė
pirmąjį visų įstojusiųjų
į kolūkį vaitimėniškių susirinkimą. Nežiūrint
to, kad pasirašiusieji į kolūkį ir labai sten-gėsi nuo
to susirinkimo išsisukti, vis tik juos stribai sugaudė ir per prievartą
suvarė į buvusiosios klebonijos
virtuvę. Papuolę į stribų nagus žmogeliai buvo
priversti išklausyti net kelių atvykusiųjų iš valsčiaus
aktyvistų propagandinius svaičiojimus apie tai, kaip jiems bus gera
gyventi kolūkyje, kai jų darbo vaisiais nebegalės pasinaudoti nei
buožės, nei turtingesnieji jų kaimynai, nei dar vis aplinkiniuose
miškuose besi-slapstantys banditai. Pasibaigus toms paskaitoms, vedęs
susirinkimą “ponas“ paprašė maždaug prieš metus jo
paties paskirtąjį kolūkio pirmininką Dabulskių Juzį,
pasakyti keletą žodžių
apie jo vado-vaujamame kolūkyje atliktus darbus, apie
pasiekimus pritraukiant į kolūkį naujus narius. Žmonės,
išgirdę šį prašymą pradėjo prunkšti. Kažkas
iš vyrų šuktelėjo:
-
Kun tas suskis gal pasakyti, kad
šiandien jis net liežuvio nebeapvert!
Tą
Dabulskių Juzį jau senai visi vaiti-mėniškiai savojo kaimo
durneliu laikė, nes jis po tėvo
mirties jam atitekusį ūkelį
po biškį pro gerklę leisti pradėjo. Paskutiniais metais jis
su boba ir vaikais jau visai į žemę susmegusioje
tėvo paliktojoje troboje šiaip
taip dar peržiemoti įstengdavo, bet jokiam rimtesniam darbui, net tos trobos pra-kiurusiam stogui ar išdaužytiems
langams užkamšyti, arba jau taip sukrypusių durų, kad
net uždaryti jų nebeįmanoma buvo, vyriams sutvarkyti, vis laiko
neužtekdavo. Kaip ne keista, tačiau tas žmogus suge-bėdavo
visad pritapti prie bet kokios
kompanijos, kai tik ant stalo pasirodo stikliukas, ir dažniausiai - savo nešvankių
šposų ir blevyzgų dėka - tapti išgertuvių dvasiniu
lyderiu. Sugrįžęs iš eilinio pasi-linksminimo,
Dabulskis dažnai apkuldavo žmoną ir vaikus, o kai kada net
juos ir iš namų išvarydavo. Namuose kiek numigęs, ar tai
galvai įsiskaudėjus, ar tai iš įpročio, jis ir vėl
verkdamas eidavo ieškoti pas kaimy-nus besislapstančios žmonos. Ją
suradęs, su ašaromis akyse reikalaudavo
buteliuko sveikatai pataisyti.
Negavęs kuo burnelę praskalauti, jis dar sykį apkuldavo žmoną ir išeidavo
kompanijos ieškoti. Taip ir sukosi to visų kaimo ūkininkų
Suskiu vadinamojo Dabulskių Juzio monotoniškasis gyvenimo ratas.
Sėdėjęs
tamsiausiame virtuvės kampe Dabulskių
Juzis, atkakliai prašomas tų iš rajono atvažiavusiųjų
aktyvistų, galiausiai viena ranka negrabiai prisilaikydamas sienos,
atsistojo. Jis, kita ranka nutraukė nuo galvos gerokai aptrintą zuikinę
kepurę ir vos apversdamas liežuvį bei negailes-tingai saujoje
gniaužydamas savąją zuikinę,
pradėjo:
-
Tai kad aš, ponuliai, viską, kas iš valsčiaus man
buvo prisakyta, padariau...
-
Draugas pirmininke, bent į šviesą išeitumei, saviesiems
kolūkiečiams pasirodytum,
prie stalo atsistotum, - pradėtąjį jo mekenimą
nutraukė vienas iš atvykusiųjų, - visi nori pamatyti, kaip
tamsta atrodai. Tamsa prisidengdami tik banditai savo juodus darbus daro. O tu -
visų gerbiamas žmogus. Tau reikia tuo didžiuotis, o ne nuo visų
slėptis.
Dabulskis
kurį laiką pasvirduliavo,
niekaip nesiryždamas apleisti jį prilaikančią sieną.
Tai pastebėję, bet savaip supratę, ir kiti, sėdintys prie
lempa apšviesto stalo aktyvistai, pradėjo reikalauti, kad pirmi-ninkas
drąsiai išeitų į priekį ir atsistotų visų kolūkiečių
akivaizdoje. Kambarį užplūdo sunkiai suvaldomo juoko banga. Po
neilgai trukusių prašymų, Dabulskis apleido iš-ganingąją
atramą ir, žengęs keletą žingsnių stalo link, visu
ūgiu išsitiesė ant purvinų kambario grindų. Nenorėdamas
pasiduoti jį laikinai užgriuvusiai silpnumo bangai, jis dar
keletą žingsnių pasistūmė į priekį,
lyg pradedantis vaikščioti kūdikis, keturpėsčia, ir
vargais negalais atsiradęs prie taip išga-ningai stovinčio stalo,
ranka griebėsi už jo krašto.
Pirmasis jo bandymas įveikti
padidėjusią žemės trauką baigėsi pilnu “fiasko“.
Antrą kartą jau abiem rankom įsistvėręs į
stalo kraštą, užuot pats atsistojęs
ant kojų, jis sėkmingai jį
apvertė . Stovėjusi ant stalo lempa pirmojo bandymo metu tik
susvirduliavo, o antrojo - apvirto ir stalu nuriedėjo iki jo krašto.
Pasiekusi grindis, ji subyrėjo į smulkias stiklo šukeles. Išsiliejęs
ant grindų žibalas pasidabino ilgais ugnies liežuviais. Kambaryje
kilo neišpasakytas triukšmas. Iki šiol, ramiai už stalo sėdėję
aktyvistai, staigiai pašoko ir per žmonių sambūrį bandė
prasigauti prie durų. Da-bulskis, niekaip neįstengdamas atsistoti,
voliojosi ant purvinų klebonijos grindų, greta
įsiliepsnojusios žibalo balos. Po eilinio nesėkmingo
bandymo nugalėti taip netikėtai padidėjusią žemės
trauką jis dešiniąją ranką ir tos pačios pusės
atsegtų kailinukų skverną įmerkė į liepsnojančio
žibalo balą. Kailinukai ir ilgi, netvarkingai į visas puses išsidraikę
jo plaukai, lyg pieme-nų įpūstas Joninių laužas,
pasidabino ilgais liepsnos liežuviais. Kambaryje pasijuto nemalonus
degančios vilnos ir kailio kva-pas. Panika, juokas ir neapykanta
girtuokliui susimaišė į vieningą nemalonių garsų
ver-petą. Visi brovėsi pro duris, tik vienintelis klišasis
Maulius ramiai stovėjo vos metro atstumu nuo jau pradėjusio degti
pirmininko ir neskubėdamas viena po kitos atseginėjo savo didžiojo
burnoso sagas. Kai visos sa-gos pakluso jo neskubių rankų judesiams,
jis taip pat iš lėto nutraukė tą burnosą nuo pečių
ir pirmiausiai apgobė juo jau įsilieps-nojusią pirmininko galvą.
Po to, kai burno-sas užslopino kylančius nuo girtuoklio kailinukų
ugnies liežuvius, jis, nė į ką nekreipdamas dėmesio,
atitraukė besivo-liojantį ant grindų
pijoką kiek toliau nuo pavojingosios vietos ir tuo pačiu, plačiai
išskiestu burnosu, pridengė liepsnojančioje žibalo baloje
besimaudančius lempos likučius. Pirmininko sukeltasis gaisras,
sumanaus klišio pastangomis, buvo sėk-mingai likviduotas. Kambaryje
neliko nei vieno žmogaus, net ir apdegusį pirmininką kažkuris
iš vyrų išmetė pro duris, kad tas sniege greičiau galėtų
prasipagirioti.
Vyrai,
prisidengdami tamsa, vengdami akis į akį susidurti su atvykusiais
iš vals-čiaus aktyvistais bei jų sargybiniais
stribais, skirstėsi kas sau. Senis Maulius irgi norėjo
nepastebimai pasprukti iš to susirinkimo, bet prie jo klebonijos kieme
prilipo vedęs susirinkimą Šilalės
rajono partinės orga-nizacijos sekretorius.
-
Ar tas tavasis apsiaustas neapdegė gaisrą begesinant? – laikydamas
senį už rankovės ir atidžiai apžiūrinėdamas
jo burnosą domėjosi gana elegantiškai apsirengęs vyriškis,
kuris vos tik kilus gaisrui pirmas spruko pro duris.
-
Ne, - nenoriai atsakė senis, - tas mano burnosas nieko nebijo. Aš
jį nuo užmušto vokyčių gurgolininko vežimo
nutraukiau, kai vokytis pry
Peterburga carą buvo prispaudęs.
Gers daikts, jau daugiau kaip dvidešimt metų jis mun tarnaun.
-
Tai tu gal ir caro kariuomenėje tarnavai, ir Leningrade per revoliuciją
buvai, - nežinodamas patikėti seniu ar ne, toliau bandė jį
kamantinėti portorgas.
-
Ne Leningrade, o Peterburge, - abejingai jam atkirto senis, - Leningradu
tun gražųjį miestą tik bolševiką pramini, o
mun ir mana vaikams tas miests Peterburgu buva ir
bus.
Portorgas,
net karščiuodamasis pradėjo aiškinti seniui, kad Peterburgas
esąs revo-liucijos lopšys, kad Leninui vadovaujant darbininkų
klasė ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje nugali kapitalistus, kad
Lenino sukurtosios komunistinės teorijos pagrindai esą aukščiausias
mokslo pasie-kimas pasaulyje, kad visa tai Leninas padaręs Peterburge ir todėl tas miestas jo atminimui dabar
Leningradu vadinamas.
Senis,
su neslepiamu nepasitenkinimu kantriai laukė, kol įsikarščiavęs
portorgas baigs savo pasakojimą, ir vos tik jam pabandžius atsikvėpti,
su pagieža balse atkirto:
-
Mačiau aš savo akimis tą jūsų revo-liuciją, ir net
matrosų pavogtąjį iš caro rūmų sklepų vyną
gėriau, bet nekaltų žmonių žudymui
ir tų jūsų kolchozų steigimui aš nepritariu. Ne
geresnį gyvenimą, o ubagystę jūs mums visiems peršat.
Portorgas,
išgirdęs šiuos senio žodžius, iš pykčio net
sudrebėjo, bet greitai susival-dęs bandė tęsti pradėtąjį
pokalbį toliau:
-
Mačiau, kaip tu drąsiai gaisrą gesinai, - jau šaukte šaukė
portorgas, - tikėjausi, kad tu geras žmogus, mums pagelbėsi. O,
pasirodo, tu antisovietinis elementas ir dar mums priešingą
propa-gandą varai. Už tokią propagandą mes į
Sibirą, su tikslu perauklėti, visus komu-nizmo priešus siunčiame.
Tikriausiai ir tave su baltosiomis meškomis supažindinti reikėtų...
-
Jeigu, ponuliui, taip reikia, tai gali susipažinti,
- abejingai jam atkirto senis, - o aš Caro laikais ir Sibire pabuvojau, mačiau
kaip žmonės ten gyvena.
Senis
giliai atsiduso, tačiau portorgas nespėjo pasinaudoti susidariusia
pauze, tai senis, nė į ką nekreipdamas dėmesio,
toliau abejingai dėstė savo mintis:
-
Žmonės visur gyven taip kaip any dirb. O kaip mūsų kaimo
vyrai dirbs, jei pavasarį arklių
nebeturėsma, nebus su kuo laukus įdirbti, žemė neapsėta
per vasarą dirvonuos. Rudenį be derliaus liksma, o žiemą
visi iš bado pastipsma, vot, tau brolau ir kulchozas. Pirmininku tun Suskį,
pasku-tinį kaimo latrą pastatėt, arkliams prižiūrėti
tun tinginį Pajaujį paskyrėt. Vienas viską sau į gerklę
pil, kitas arklius badu marin. Tai tu, ponali, ir sakyk mun, kaip pry tokios
suskių valdžios tie Vaitimėniškiai
beišmis?
Portorgas
savo įprastais šabloniniais teiginiais ir toliau bandė įrodinėti
kolektyvinio ūkininkavimo pranašumus bei pagąsdinti represijomis
tą daug ką gyve-nime mačiusį senį. Maulius atkakliai
laikėsi savųjų įsitikinimų ir su būdingu žemaičiams
atkaklumu savotiškai erzino portorgą. Ap-link jį susirinko ir
kiti atvykusieji iš vals-čiaus aktyvistai ir savo replikomis vis
pa-laikė portorgą. Senis jau keletą kartų bandė
pasprukti nuo jį apstojusių inteligentiškai apsirengusių
aktyvistų, bet tie vis jį sulai-kydavo. Spaudė šaltis.
Mauliui jau ir rankos šalti pradėjo ir skruostai paraudo, o
akty-vistai vis jį kamantinėjo, neleido, kaip jis buvo įpratęs
daryti, kai pašnekovai jam nepatinka, pasisukti ir net sudie nepasakius
nueiti savais keliais.
Netikėtai
pusnyje, ne per toliausiai nuo pašnekovų, sujudėjo ir nuo vieno
šono ant kito apsivertė Dabulskis. Po kelių minučių
pasigirdo jo įprastos dainelės žodžiai: “Oi mergytė
tu graži, parodyk pro kur myži...“
-
Tun pijoką į troba reik įnešti, - staiga pasisukęs
į Dadulskio pusę jau visiems nusibodusį ginčą pasuko
į kitą pusę Maulius, - Žmogus be kepurės sniege gul. Ne
tik ausis, bet ir nagus nušals. Iš kur kitą tokį pirmininką
gausite?
Visi
sužiuro į drebančio nuo šalčio ir jau bebandančio
sniege atsisėsti apdegusio pirmininko pusę, o šis, ar tai pajutęs,
kad jis atsidūrė dėmesio centru, ar tai iš įpratimo,
pasipurtė ir drebančiu balsu užtraukė: “Vy-rai gėrė,
vyrai gers, kol žemelė apsivers...“
Maulius,
piktai nusispjovęs, priėjo prie jau ant kelėnų pakilusio
pirmininko ir pur-tindamas jį už apdegusių kailinukų
apykak-lės, gana įsakmiai pareikalavo:
-
Kelkis ir einam į trobą, o tai peršalsi ir, neduok Dieve,
susirgsi.
-
Kaimynėli, geriau po burnele paim-kim, sušilsma, - traukdamas iš
kelnių kišenės jau iki pusės nugertą samagono butelį,
linksmai ir draugiškai pasiūlė jis Mauliui ir svirduliuodamas
dantimis ėmė traukti iš laikraščio padarytąjį
butelio kamštį.
-
Tu, Suski, nusprogsi tun samagoną belupdams, - išleisdamas iš
savo pirštų Dabulskio
kailinukų apykaklę, piktai pro dantis iškošė Maulius.
-
Geriau kumelė baloje tenuskęsta, negu man burnelę išdžiūsta,
- prieš užsiversdamas butelį, linksmai nė į ką nežiūrėdamas
atkirto jam pirmininkas.
Visi,
kieme stovėjusieji aktyvistai draugiškai sužvengė, tik
Maulius, žiūrėdamas portorgui tiesiai į akis, piktai ištarė:
-
Nejaugi, ponuli, dar ir dabar nesu-pranti, kad prie tokio gaspadoriaus ne tik
arklių, bet ir nė vienos trobos Vaitimėnuos nebeliks...
Tai
išporinęs jis staiga pasisuko ir no-rėjo nueiti, bet portorgas ir
vėl jį sustvėrė už rankovės.
-
Tikriausiai tu, seni, teisus, pavasari reikės kitą pirmininką išrinkti.
-
Iki pavasario daugiau nei pusė mūs kaimo arklių padvės, -
neatlyžo senis, - Geriau užėję į Čiapienės
tvartą pasižiūrė-tumėte, kaip ten Pajaujis mūsų
kaimo arklius šer. Caro kariuomenė tokius tin-ginius kaip jis
gurguolininkais nieks nelaikydavo, o į pėstininkus, ar į apkasus
išgrūsdavo. Rudenį ir šieno ir dobilų pilnus daržingalius
prikrovėm, ir šiaudų iki soties turim. O į kun panašūs
tie mūsų arkliukai. Greit puse jų keldinti reikės lygiai,
kaip Pajaujo kuiną kasmet kelam.
Portorgas
pažadėjo pats užvažiuoti
ir iš valsčiaus zootechniką, agronomą, net veterinorių
prisiųsti, viską išsiaiškinti,
kas su tais arkliais darosi, bet pažadai taip ir liko pažadais.
Atvykusieji
iš valsčiaus aktyvistai baisiau negu velnias kryžiaus bijojo
nakties metu pasirodyti tame Dievo užmirštajame, iš visų
pusių miškais apsuptame bažnyt-kaimyje. Pastatę sargybon visą
būrį stribų, jie tik vieną naktį tesiryžo
pernakvoti buvusiajame klebonijos pastate. Ryte, dar net neįpusėjus
dienai, jie pareikalavo net trejas pora arklių kinkytas roges ir, niekam
nieko nesakę ir net nepabandę išsiaiškinti taip visiems
kaimo ūkininkams svarbias, bet kiekvieno savaip aiškinamas priežastis,
dėl kurių jų arkliai jau greitai patys net atsistoti nebepajėgs,
išskubėjo atgal į Šilalę. Užsukti į pamiškėje
stūksančią Čiapo sodybą, ir net važiuoti tuo pačiu
keliu, kuriuo jie vakar atvažiavo į Vaitimėnus, kad ir saugomi
viso būrio stribų, nei portorgas, nei kiti aktyvistai nesiryžo.
Tuo metu kaime vis dar retkarčiais pasirodydavo “miško broliai“.
Pirmuosius, pasirašiusius į kolūkį vaitimėniškius
jie visaip gąsdino, bausti žadėjo, bet
valdžios parėdymams ilgai pasipriešinti neįstengė.
Susikūrus kolūkiui, jie su tokiu pat atkak-lumu pradėjo
persekioti pirmininką, briga-dininkus ir kitus paskirtus ar išrinktus
kolūkio reikalus tvarkyti žmonis. Tik paskutiniai pijokėliai ar
viskam abejingi tinginiai tesutikdavo užimti šias pareigas.
Po
ataskaitinio susirinkimo kaimo vyrai visaip tarpusavyje aptarinėjo jiems
taip rūpimus arklių priežiūros reikalus. Buvo net sutarę,
kad kiekvienas savuosius arklius paims iš bendrosios arklidės ir
laikys, kaip tai darydavo iki sukuriant kolūkį, pas save. Pats šers,
pats girdys ir pats su jais važinės. Tačiau
apie tai su-žinojo valsčiaus valdžia, ir vos tik pirmąją
porą arklių Gailius paėmė iš bendrosios arklidės,
į kaimą vėl atskubėjo valsčiaus aktyvistai. Stribai,
vykdydami kažkokio viršininko įsakymą, patys išvedė
iš Gailiaus tvarto jo parsivestuosius arkliukus ir vėl pastatė
į bendrąją kolūkio arklidę, o buvusįjį arklių
šeimininką, kuris norėjo savo numy-lėtinius nuo bado mirties
išgelbėti - Gailių išsivarė
į Šilalę, ir jį pasodino į cypę neva
už kolektyvinio turto grobstymą. Tiesa, oficialaus teismo ilgai
nebuvo, bet iki sočiai jį apstumdę, pasityčioję bei iškankinę
jau septintą dešimtį bebaigiantį žmogų, pačio
pavasarinio polydžio metu paleido namo.
Dabulskių
Juzis ir toliau vaikščiojo po kaimą – pirmininkavo. Užėjęs
pas žmogų visad jis surasdavo pretekstą, kad šis už būtus
ir nebūtus jo atliktus gerus darbus turįs jam burnelę pastatyti.
Pajaujis pajutęs savo, kaip viso kaimo arklių šeimininko, galią
vis dažniau pradėjo pyktis su kai-mynais. Jis veltui nebenorėdavo
duoti žmogui arklio net malkoms iš miško par-sivežti,
vis reikalaudavo avižų pusmaišio arklio pašarui ar bonkutės
savajai gerklei praskalauti. Kaimynai pyko, bet po Gailiaus arešto kai kas
pradėjo jo norus pildyti. Kai kas bandė ieškoti teisybės pas
valsčiaus aktyvistus. Net visa delegacija daugiau išmanančių
apie arklių priežiūrą vaiti-mėniškių, buvo
nuvažiavusi pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką ir prašė
paskirti kitą žmogų kaimo arkliams pri-žiūrėti.
Visi, su kuo tik vyrai sugebėjo pašnekėti, pažadėjo
sutvarkyti šį reikalą. Bet pažadai taip ir liko pažadais.
Vieną
pavakarę, prieš pat Kazimie-rines, į
Čiapų sodybą užėjo du “miško broliai“.
Jie apžiūrėjo arklidę, daržines, bet arklininko Pajaujo
niekur neužtiko. Pradėjus loti šuniui, į kiemą išėjo
Čiapų Onutė. Pamačiusi prie tvarto partizanus, bet nenorėdama
su jais susitikti, ji pasuko trobos durų link. Vienas iš atėjusiųjų,
pamatęs ją, net nepasisveikinęs paklausė:
-
Ar Pajaujo nematei?
Išgirdęs
jos neigiamą atsakymą, lyg tai teisindamasis paaiškino:
-
Mums arkliai reikalingi, o be ark-lininko, ar brigadininko žinios iš jūsų
tvarto imti arklius nenorime. Bijome, kad jūsų neapkaltintų. Be
to ir tinkamų rogių niekur nesimato. Jei sužinos stribai, kad jūs ma-tėte, kaip mes
arklius pasiėmėme, tai jus už savavališką arklių
davimą gali, kaip ir Gailių,
į cypę pasodinti, - bandė juokauti
partizanas. - Geriau būtų tą Pajaujį, ar brigadininką
Aurylą suradus. Patys duos,
tai tegul patys save ir skundžia, ir į cypę jie patys tegu sėdasi.
Onutė,
atpažinusi ją užkalbinusiame partizane jų kaime užaugintąjį
našlaitį, vokiečių laikais piemenavusį, o pirmaisiais
pokario metais jau už berną pas ūkininkus tarnavusį, visų Kadaginiu pravardžiuo-jamąjį Kaziuką,
pasiūlė partizanams užeiti į kambarį ir palaukti kol
tas Pajaujis atsiras. Vyrai sutiko.
Kambaryje kalba nesimezgė. Greitai įsivyravo nejauki tyla. Nei
senoji Čiapienė, nei jos dukros nežinojo, ar Pajaujis arklius
vakarienei jau pašėrė, ar dar
ne, nors jau buvo vėlyvas vakaro metas. Vyrai, dar kartą apžiūrėję
tvartą, tvirtino, kad arkliai nešerti. Staiga, viena iš Čiapaičių,
berods Marytė, prisiminė, kad po pietinio arklių šėrimo,
Pajaujis su Pipirų Kazeliu kažką prie pravirų daržinės
durų aptarinėjo, o vėliau, įsimetę į roges kažkokį
maišą, abu išvažiavo.
-
Tikriausiai tas Pajaujis pas Kazelį
užsibuvo, - kažkaip nedrąsiai prasitarė ji.
-
Gal nueisi pažiūrėti,
- paprašė vienas iš užėjusiųjų, - namuose jo
tikrai nėra. Jo boba net žegnojosi, norėdama mus įtikinti,
kad jis čia, arklidėje. Mes šiandien labai nusikalėme, net
nuo Kvėdarnos iki čia per pusnis atžygiavom. O per naktį
reikią dar toli nukeliauti.
Marytė,
kad ir nenoromis, užsimetė kailinukus ir išbėgo. Vyrai, susėdę
prie stalo, snūduriavo. Ar tai sušalusi betik-rindama vaikų sąsiuvinius,
ar tai pajutusi troboje svetimus, iš
mažai šiandien tekū-rento alkieriaus į virtuvę įslinko
Ringalių pradinės mokyklos mokytoja, jauniausioji Čiapienės
dukra - Zosė. Tik pravėrusi vir-tuvės duris, ji lyg stabo ištikta
sustojo ir įsižiūrėdama į jaunesnįjį, prie
stalo sėdintįjį partizaną, iš nuostabos net virpančiu
balsu ištarė:
-
Zeniau, nejaugi tai tu?
Pavadintasis Zenium staigiai atsistojo, pasisuko į Zosės pusę
ir su dar didesne nuostaba paklausė:
-
Zosiuk, o iš kur tu čia atsiradai?
Abudu
draugiškai paspaudė vienas kitam ranką. Zenius pabandė
apkabinti Zosę, bet ši švelniai jį atstūmė. Prasidėjo
draugiškas šių senai pažįstamų žmonių
pokalbis. Pasirodo, jie keturis ar penkis metus mokėsi ir net kažkada
sėdėjo viename suole Šilalės gimnazijoje. Jiems esant šeštoje
klasėje, Zeniaus šeimą išvežė. Vežant jam
pavyko pasprukti, ir jis išėjo
į partizanus. Gimnazijoje Zenius gerai mokinosi, pastoviai organizuodavo
visokius vaidinimus, linksmus pobūvius, sienlaik-raštį. Dauguma
gimnazisčių net seilę var-vindavo į jį žiūrėdamos,
o jis nė su viena nei meilės romanų, nei artimesnės draugystės
per visą mokymosi laiką neužmezgė. Jis visą laiką
buvo kažkuo užsiėmęs, dažnai užeidinėdavo pas
gimnazijos direktorių Barčauską,
kažką rašinėjo, bet klasėje jo rašinius mažai
kas tebuvo skaitę. Zosė, sėkmingai baigusi gimnaziją, gavo
darbą gretimo kaimo pradinėje
mokykloje. Nors kaimo mokykloje vaikų ne tiek daug, bet visgi keturi
skyriai, o ji – tik viena. Paty-rimo nėra, pirmi metai, labai vargino sąsiuvinių
tikrinimas. Be to ir kelias iki mokyklos tolokas...
-
Aš gyvenu savo tėvų namuose, o tu kaip čia atsiradai? –
draugiškai kamantinėjo jaunąjį partizaną Zosė, -
tavo tėviškė kažkur prie Kvėdarnos ar Pajūrio.
Tikriausiai koks keturiasdešimt kilometrų nuo čia bus.
-
Geram šuniui ne vingis, -
linksmai jai atkirto Zenius, - o aš net nežinojau, kad tu iš
šio kaimo kilusi. Ieškodamas arklių niekaip nesitikėjau tave
čia užtikti.
Prasidėjo
linksmas jaunų, gerai vienas kitą pažįstančių
draugų pokalbis. Zosė apie save mažai ką tepasakojo, ji
daugiau domėjosi Zeniaus gyvenimu. Vis tik keli metai, kai jie vienas kito
nematė. Zosė buvo kažką
girdėjusi, kad tas Zenius dabar par-tizanų laikraštį
leidžiąs. Keletą kartų ji ir tą mašinėle
spausdintą ir kažkokiu tai būdu padaugintą laikraštuką
buvo iš kažko gavusi. Perskaitė viską, nuo pirmos iki
paskutinės raidės, bet Zeniaus vardo niekur neužtiko. Visi
straipsnelių autoriai pasira-šinėjo slapyvardžiais, nors
širdyje ji ir įtarė, kad kai kurie straipsneliai parašyti
Zeniaus ranka. Ji žinojo, jog taip šmaikščiai, taip trumpai
ir drūtai tik jis tegali rašyti.
-
Taip, po truputį tenka ir man rašinėti, - į tiesioginį
Zosės klausimą nenorom atsakinėjo Zenius, - tik sunku rašyti,
kai tikrų žinių nė iš kur neįmanoma gauti.
Sovietinė spauda savo propagandą varo, kolchozus giria, o kas užsienyje
dedasi - viską slepia. Žmonėms net radiją laikyti neleidžia,
kad kartais neišgirstų, kas ten už jūrių marių
dedasi. Kaip tie kapitalistai ten gyvena. Matyt, žadėtojo karo taip
nebuvo, taip ir nebus, teks mums laukti, kol Stalinas nusprogs, tada gal būt
ir Lietuvai gyventi lengviau bus, ir tie kolchozai baigsis. Tikriausiai visame
pasaulyje kito tokio kraugerio, kaip tas save generalisimu pasivadinęs
Stalinas nebeatsiras.
Zenius
kažkokiu tai šelmišku žvilgsniu pasižiūrėjo
Zosei tiesiai į akis, po to jau linksmiau apžvelgė ją
nuo galvos iki kojų. Jo akys staiga sustojo ties dešinėje rankoje
gniaužomu neilgu raudono pieštuko likučiu.
-
Zosiuk, o gal ir tu parašysi į mūsąjį laikraštuką,
- linksmai paprašė jis, - prisi-menu į gimnazijos sienlaikraštį
rašydavai. Būdavo labai dažnai ir vykusių tavo minčių,
tik tada jų skelbti negalėjome. Visur skun-dikų pilna buvo. Jokie
slapyvardžiai negel-bėjo.
Zosė
kažką įtemtai stengėsi prisiminti ir atrodė, jog ji net
negirdi Zeniaus pra-šymo.
-
O kur dabar radijas, kurį jūs gimna-zijoje buvote pasidarę? –
Netikėtai paklausė ji, - Kratų
metu, atrodo, jos nerado.
-
Šilalės prūde, - linksmai šypsoda-masis atsakė
Zenius. - Kai pas Baršauskus kratą darė, aš ją į
eketę įmečiau. Stribai mane pagavo jau ant kito prūdo kranto
ir be radijo. Daug kamantinėjo, ieškojo, net eketėje graibstė,
ačiū Dievui, jo ištraukti iš prūdo nesugebėjo.
-
Gaila, - beveik su ašaromis akyse ištarė Zosė, - kad ir
menkas tebuvo tas radijas, bet vis tik žinių pasiklausydavome ir iš
užbalio kaip kada pasisekdavo šį bei tą išgirsti.
-
Niekad nesigailėk to kas jau praėjo, - ėmė ją raminti
Zenius, - Dievas davė, Dievas ir atėmė. Tiesa, ir man jo
gaila. Tai buvo pirmasis, su kuriuo man teko taip netikėtai skirtis. Po to
turėjau dar kelis, kuriuos irgi praradau. Dabar mudu su Kaziu irgi važiuojame
radijo parsivežti, tik, vot, arklius nėra kaip iš jūsų
tvarto paimti, kol tavo sesuo Pajaujo nesuras, tai ir laukiame.
Pokalbis
užsitęsė. Kazys, sėdėdamas prie stalo, ėmė snūduriuoti.
Senoji Čiapienė paliepė Onutei nueiti į kiaulių tvartą
parša-vedę kiaulę patikrinti, ar ji kartais nepradėjo paršiuotis,
ir pati pasakiusi “labanakt“ iš-slinko į savąjį kambarį.
Likęsi virtuvėje Zosė ir Zenius vis niekaip negalėjo
atsito-kėti nuo tokio netikėto susitikimo. Zosė paprašė
savąjį draugą, kad tas dažniau pas ją užsuktų.
Zenius pažadėjo, jog grįždamas su radiju būtinai pas ją
užsuks ir duos jai pasiklausyti žinių iš užjūrio.
Zosė, pajutusi, kad Zenius irgi pradeda snūduriuoti, pasiūlė
vyrams paruošti ką nors užkąsti. Tie su ma-lonumu sutiko,
bet kol ji įpūtė jau bebai-giančią užgesti ugnį,
kol kepė kiaušinienę, abu vyrai, pasirėmę į stalą
alkūnėmis taip kietai užmigo, kad net knarkti pradėjo.
Merginai buvo gaila juos žadinti ir ji, nors ir bijodama, kad kiaušinienė
gali sudžiūti bestovėdama ant šiltos krosnies, vis delsė,
nesiryždama sudrumsti jų saldų miegą. Tik tada, kai kieme
sulojo šuo, ir už lango pasigirdo ristele bėgančio arklio
kanopų sukeliami garsai, ji nedrąsiai palietė ranka kietai įmigusio
Zeniaus petį. Šis, lyg bitės įgeltas, staigiai pašoko,
ir jo rankose atsi-rado kovai paruoštas ginklas. Zeniui suju-dėjus,
Kazys vienu šuoliu įveikė nuotolį nuo stalo iki durų ir
su paruoštu kovai ginklu sustingo prigludęs prie sienos už durų
staktos. Zosė persigando, ir nesuprasdama ką daro, drebančiomis
rankomis, sustvėrė stovėjusią ant plytos dar karštą
keptuvę ir pasiruošusi ja smogti įeinantįjį į
kambarį, pasisuko į virtuvės durų pusę. Sugirgždėjo
laukinės priemenės durys, pasigirdo kažkoks šiurenantis krebždesys,
lyg kas patamsiais priemenėje
ieškotų durų ran-kenos. Galiausiai, vedančios iš
priemenės į virtuvę durys prasivėrė, ir lempos šviesoje
pasirodė įraudęs Pajaujo veidas, o paruoštas kovai
partizano automatas įsirėmė jam į krūtinę.
Antrasis automato vamzdis žiūrėjo į jį iš už
krosnies kampo. Tik tada, kai žmo-gus pasilabino ir Zosė jam atsakė,
partizanai išlindo iš savųjų slėptuvių. Pajaujis,
pama-tęs į save nukreiptus ginklus, galiausiai suprato, kokią
pavojaus minutę jam teko pergyventi ir pradėjo taip baisiai drebėti,
kad net liežuvis sustingo, ir jo tariamų
žodžių niekas neįstengė suprasti.
Vyrai paskubomis valgė. Zosė ir Pajaujui pasiūlė užkąsti,
bet šis atsisakė ir panarinęs galvą sėdėjo ant
suolo greta su valgančiais vyrais.
-
Kokią smardalynę tu nesenai gėrei, - netikėtai paklausė
arklininką vienas iš par-tizanų, - tikriausiai ir be užkandos?
-
Kazelis savo vardynoms šįvakar verda, - nusisukdamas į šoną
nenorom prastenėjo Pajaujis, - tai mudu po biškį tų pirmųjų
lašų ir paragavom.
-
Atrodo ne biškį, o kaip reikiant, - pusiau juokais, pusiau rimtai
padarė jam priekaištą antrasis partizanas.
Vyrai
pavalgė ir visi išėjo į tvartą. Pajaujis prie tvarto
durų nuo gembės nukabino liktarną ir pradėjo ieškoti po
kišenes degtukų. Kol jis surado degtukus, kol uždegė liktarną,
partizanai, pasišvies-dami kišeniniu žibintuvėliu, apžiūrinėjo
arklius.
-
Man žmonės ir anksčiau skundėsi, kad tu blogai prižiūri
tuos niekuo nekaltus gyvulėlius, - pusiau rimtai, pusiau juokais pradėjo
kalbą anksčiau Vaitimėnuose bernavęs
partizanas, - o dabar ir aš pats matau, kad ne staininiai tavo
tvarte stovi.
Arklininkas
uždegė liktarną, ir visi arkliai pradėjo nerimauti, barškinti
gran-dines.
-
O, brolau, tu pats šiandieną jau prisišliurbęs, o tavo
staininiai dar net nepašerti, - jau pereidamas į rimtesnį toną
toliau jam priekaištavo buvęs bernas – Tikriausiai kol arkliai iki
soties neprisiės, tave patį teks į roges kinkyti.
-
Aš tuoj jos pašersiu, - negrabiai ėmė teisintis Pajaujis, -
Naktis dar ilga suspės prisiėsti.
Ir
kiek palaukęs, jau padlaižiaudamas paklausė:
-
O katrą arklį jūs imsite?
-
Mauliaus Žaibį, - žibintuvėlio spinduliu ieškodamas
reikiamo arklio, šaltai jam atsakė Kazimieras, - tai eikliausias kaimo
arklys. Tik kad aš jo niekur nematau.
Pajaujis
išvedė iš tvarto pareikalautąjį arklį. Partizanas,
kišeninio žibintuvėlio šviesoje apžiūrėjo mėšlais
aplipusius, giliai įkritusius arklio šonus ir paėmęs už
pavad-žių nusivedė jį prie kieme stovėjusių dailių
vienkinkių rogučių. Žaibas, pajutęs laisvę, lūpomis
pradėjo graibstyti apšerkšnijusį, apdergtą nešvarumais
sniegą. Partizanas sustojo, viena ranka paglostė nuleistąjį
arklio sprandą, o kita timptelėjo pavadelę, tikėdamasis, kad
šiems jo rankų judesiams arklys geranoriškai paklus. Tačiau
tuo neįvyko. Arklys ir toliau godžiai graibstė sniegą.
-
Kada tu jį paskutinį sykį girdei? – Gana piktai kreipėsi
buvęs bernas į arklių šėriką, - vandens ir to
gyvuliui gaili.
-
Per pietus visiems arkliams į lavius vandens pripyliau, - bandė
teisintis Pajaujis
-
Bent man nemeluotum, - lyg kirviu piktai jam atrėžė buvusysis
bernas, - arklys keletą dienų be vandens.
-
Kaip prieš Poną Dievą, tikrą teisybę sakau, - persigandęs
ėmė lementi arkli-ninkas, - še tau kryžius.
Jis
suklupo ant mėšlais apdergtos žemės ir plačiu kryžiumi
persižegnojo.
-
Žilo plauko sulaukei, o
meluoti ir dar Dievu prisiekinėti nesigėdi. Ir pasisukęs į
savo draugą, paprašė: - Zeniau, nuvesk arklį prie šulinio,
pagirdyk, o aš jo lovį
patik-rinsiu.
Pajaujis,
paėmęs kibirą, nuskubėjo prie šulinio. Zenius, sunkiai
atplėšęs arklio galvą nuo purvino sniego, nuvedė jį
prie šulinio. Arklys, pajutęs perpilamą į jam pastatytąjį
kibirą vandenį, nerimo vietoje ir vienu prisilietimu ištuštino
visą kibirą. Pajaujis ištraukė iš šulinio antrą
kibirą vandens ir jau ruošėsi perpilti jį į arkliui
pastatytąjį kibirą, kai iš tvarto pasigirdo piktas Kazimiero
balsas.
-
Daugiau dviejų kibirų neduokite, o tai arklį susargdinsite!
Zenius
atitraukė arklio galvą nuo dar nebaigtojo ištuštinti antrojo
kibiro vandens. Žaibis nenorom pakluso ryžtingam parti-zano judesiui.
Priėjęs Kazys ranka palietė arklio nugarą.
-
Nuo šalto vandens jau dreba, - dalykiškai konstatavo jis, - tu pavedžiok,
kad nesusirgtų, - Paprašė
jis Zenių.
Pajaujis,
pajutęs kažką negero, vėl suklupo ant purvino šlapio
sniego ir plačiu kryžiumi pradėjo žegnotis.
-
Bent iš Pono Dievo nesityčiotų, - žiūrėdamas
į jį piktai ištarė buvęs bernas, - arklių loviuose
jau net gyvatės įsiveisė. Kelkis ir greičiau eik lovių
valyti, o ne šposus mums čia rodyk.
Pajaujis
jau kelintą kartą plačiai žegnojosi ir net nekreipė dėmesio
į Kazimiero pyktį. Buvęs bernas priėjo prie arklininko,
viena ranka stvėrė jį už apy-kaklės, pastatė ant
kojų ir, pastumdamas kelėnu į užpakalį tvarto durų
link, piktai pridėjo:
-
Už tokį darbą tau užpakalį reikėtų ištarkuoti.
Kuo tie nekalti Dievo sutvėrimai turi kentėti dėl tavo tinginystės.
Tu ir šieną ir akselį ir miltus pūdai, o ne arklius šeri.
Kitą syki užtikęs tokią tvarką, tikrai tau subinę
ištarkuosiu.
Pajaujis,
visas drebėdamas, įslinko į tvartą. Partizanai, pasikinkė
arklį į rogutes ir apžiūrėjo rogėse buvusius
šieno likučius.
-
Šienas sutryptas, arklys jo neės, Reikia šviežio įmesti.,
- jie šnekėjosi tarpusavyje, - o tai galim užtrukti tris ar
keturias dienas, neturėsime kuo arklį šerti.
-
Zeniau, privaryk roges prie daržinės, - eidamas link tvarto paprašė
draugą Kazys, - aš pažiūrėsiu, ką tas senis daro,
ir šieno paimsiu.
Kai
Kazimieras įėjo į tvartą, Pajaujis
stovėjo prie durų, nugarą parėmęs sieną.
Per tą laiką jis nebuvo net artyn priėjęs prie arklių
lovių. Tai pamatęs partizanas stvėrė jį už apykaklės
ir jėga privedė prie pirmo papuolusio arklio lovio. Arklys atitraukė
galvą nuo lovio, o Kazimieras jo prižiū-rėtoją sugrūdo
į dvokiančią, daugiau kiaulės jovalą primenančią
pusiau skystą masę susikaupusią lovio dugne.
-
Net kiaulė nuo tokios smarvės imtų vemti, o tu
arkliams pašarą į ją
krauni ir tokiu pat smirdančiu vandeniu juos girdai, - įpykęs
šaukė partizanas, -
arklys tik švarų
vandenį geria ir tokį pat pašarą teėda. Aš tave
priversiu tuos prirūgusius arklių
lovius liežuviu išlaižyti, - ir dar kartą sugrūdo
arklininko galvą į tą smardalynę.
Tvarto
duryse pasirodė Zenius. Kazimieras atitraukė rankas nuo
Pajaujo sprando. Šis atsitiesė, abiem rankomis įsistvėrė
į lovio kraštą, vėl sulinko prie lovio ir konvulsijų tąsomas
pradėjo į jį vemti.
-
Palik tu tą girtą senį, - su pasišlyk-štėjimu
žiūrėdamas į besiraitantį žmogų paprašė
jis, - Grįždami atgal,
čia užsuk-sime. Tada gal būt negirtą rasime, tai ir į
kailį bus galima įkrėsti. O dabar girtas nesupras nei už ką
gavęs, tik pykti ant visų pradės.
Partizanai,
prisikrovę į roges arkliui pašaro, išvažiavo savais
keliais. Visi, buvę Čiapų tvarte arkliai, tą naktį neėdę
ir negėrę prastovėjo. Pajaujis
tik ryte šiek tiek atgavęs ar tai nuo vakar pas Kazelį para-gautųjų
pirmųjų lašų, ar tai nuo partizanų bauginimų
prarastąją sveikatą, artėjant pusiaudieniui tesiėmė
jam rajono aktyvistų paskirtojo darbo.
Net
penkioms dienoms praslinkus, vėlai vakare, kai kaime visi jau buvo atšventę
kazimierines, į Čiapų kiemą vėl įvažiavo
vienu arkliu kinkytos rogutės. Juose sėdėjo net trys partizanai,
o Mauliaus Žaibio net atpažinti neįmanoma buvo. Arklys nušukuotas,
bėga aukštai iškėlęs galvą.
Pajaujis
šį kartą tvarte kažką tai darė, bet pasitikti
savojo arklio neišėjo. Kazimie-ras pirmas nušoko nuo rogučių
ir įėjęs į tvartą pasilabino. Senis, nors ir nenoromis,
jam atsakė.
-
Nu kaip, - linksmai pradėjo jis, - ar visų arklių lovius išvalei?
-
Visų, - drebėdamas atsakė šėrikas, - gali tikrinti.
-
Šį sykį ne aš tikrinsiu, o daugiau išmanantį
žmogų atsivežiau, - toliau linksmai kalbėjo Kazimieras, -
buvusį kavalerijos puskarininkį.
Jis tave išmokys kaip reikia arklius šerti.
Senis
nieko jam neatsakė. Kazimieras ranka apgraibė arčiau durų
stovėjusio arklio lovį.
-
Tikrai valytas, - ir pasisukęs į Pajaujo pusę paprašė:
- Eik Žaibį priimk. Tik dabar negirdyk. Arklys sušilęs, gali
susirgti.
Zenius,
pasiėmęs iš rogučių kažkokį nešulį,
nuskubėjo į trobą. Tretysis parti-zanas, vidutinio amžiaus,
kariškai pasi-tempęs vyras, pasikapstė rogėse įmestuose
šiauduose ir ištraukęs iš jų į ūkišką
maišą įpakuotą ryšulį, nunešė jį
į kambarį. Po kelių minučių jis ir vėl sugrįžo
prie rogių, ištraukė iš po šiaudų į ritinėlį
suvyniotą vielą ir pririšęs jos vieną galą prie
kieme augusios obels šakos, ėmė ją vynioti, artėdamas
prie namo durų.
-
Ne pro duris, o pro langą kišime, - iškišęs galvą
pro pravertą alkieriaus langą paaiškino jam Zenius, - ir kitą
antenos galą reikia aukščiau pakelti. Čia aplinkui miškas.
Teks kartį paieškoti, ar ant stogo užlipti.
Puskarininkis
paklusniai įvykdęs Zeniaus prašymą, nužingsniavo prie
tvarto, kur Pajaujis apžiūrinėjo atiduotąjį arklį.
-
Nu kaip, šeimininke, ar mes tavo arklį labai nuvarėme? – Draugiškai
kreipėsi jis į Pajaujį, paduodamas jam ranką.
-
Tu geriau pažiūrėk kaip jo šeriami arkliai atrodo, - vietoje
Pajaujo jam atkirto Kazimieras. – Tas arklys pas mus bebū-damas atsigavo,
o ne sunyko.
Arklininkas įvedė Žaibį į tvartą.
Partizanai irgi įėjo paskui jį ir blankioje liktarnos šviesoje
ėmė apžiūrinėti jo prižiūrimus arklius.
Puskarininkis iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad mėšlai
po arklių kojomis nelyginami, kad daug dobilų į mėšlą
sutrypta, kad arklių loviai įaugę į mėšlą,
laiku nepakeliami ir dar daug kas ne taip.
-
Tu prie smulkmenų kimbi, - nutraukė jį Kazimieras, - tau reikėjo
pamatyti, kaip jo prižiūrimi arkliai praeitą kartą daužė
gran-dines, gerti norėjo, ir kokie pripuvę jų loviai buvo.
-
Viską apžiūrėsma, - neskubėdamas atsakė
puskarininkis, - tik aš nesuprantu kodėl arkliai tų dobilų
neėda, o po kojom trypia. Reik į daržinę įėjus
pasižiūrėti.
Daržinės
klojime beveik per žmogaus ūgį buvo priversta gerų dobilų,
kurių viršus, beveik
per plaštaką, buvo padengtas į klojimą vėjo prineštu
sniegu. Tai pamatęs puskarininkis nusispjovė ir piktai ištarė:
-
Kad jis dobilus pirma pūdo, ir tik supuvusiais arklius šeria.
Net daržinės duris kaip reikiant uždaryt nemoka.
-
Tai kad nuo tų durų lentas kažkas nuplėšė, - bandė
teisintis šėrikas, - nejaugi aš ir Čiapo daržinės
duris turiu taisyti? Ir jos stogą dengti?
Puskarininkis
nei žodžio neprataręs užlipo ant suverstojo klojime šieno
ir apžiūrėjo sulaužytąsias
daržinės duris.
-
Tikriausiai dar rudenį, o gal ir šieną
vežant, su vežimo ašimi išplėštos ir
per visą žiemą taip stovi. Tas tinginys net lentgalį
prikalti negali. Specialiai supūdytais dobi-lais
arklius tešeria, - ir paėmęs saują dobilų susuko
juos lyg moterys skalbinius gręž-damos, - matot, net vanduo varva. Ir
kaip tokius arkliai ės.
Arklių
šėrikas išraudo, net drebėti pradėjo. Kazimieras piktu
žvilgsniu vis labiau spaudė senį.
-
O kas gali pasakyti, ar jis sušeria arkliams iš žmonių
paimtus grūdus ir miltus? O gal ir tuos pūdo, ar į samagoną
maino.
-
O ar visus arklius jis tais grūdais šeria? – į Kazimiero
klausimą klausimu atsakė
buvęs puskarininkis.
-
Ne, ne visus, o tik tuos, katriems jų buvę šeimininkai atneša,
- lyg skęstantis į šiaudą į šią mintį
įsistvėrė Pajaujis, - galite eiti lovius patikrinti. Vot,
Stankaitis atnešė, ir Gailius davė.
-
Ir seniai tu jų arklius grūdais prišeri? – lyg niekur nieko
paklausė puskarininkis.
-
Jau pora nedėlių bus.
-
Tai eime, rodyk.
Pajaujis
nuvedė vyrus į tvartą ir pats priėjęs prie Stankaičio
arklių ranka ėmė žarstyti akselį jų lovyje.
-
Tai kad jie jau visus grūdus išrinko, - bandė teisintis
šėrikas.
Buvęs
puskarininkis nepakluso šėrikui ir net nepriėjo prie nurodytųjų
arklių lovio, o sustvėręs prie tvarto durų stovėjusią
šakę, ėmė ja po biškį kapstyti šviežius
arklio mėšlus.
-
Seni, nešk arčiau liktarną, nes aš anei vieno grūdo
nematau.- su pasityčiojimo gaidele balse paprašė jis.
Pajaujis
pakluso. Puskarininkis ir toliau kapstė arklių mėšlą.
-
Jei parodysi man bent vieną grūdą tai aš tavęs
neliesiu, o jei ne, tai šikną ištarkuosiu, - sausai, bet gana
kietai ištarė jis. - Nusibodo man visos tavo melagystės, visi išsisukinėjimai,
apgaulės. Mane tu gali apgauti, bet arklio pilvo neapgausi.
Senis
pradėjo Poną Dievą į liudininkus šaukti, žegnotis,
bet tai tik dar labiau erzino partizanus.
Jie pusiau juokais, pusiau rimtai reikalavo, kad jis surastų bent vieną
grūdą arklių išmatose. Tačiau tai padaryti buvo neįmanoma,
nes visus žmonių atneštuosius
miltus ir grūdus jis jau senai pas Pipirų Kazelį į
rugius buvo išmainęs ir net iš pusės gautųjų rugių
samagoną išvaręs.
Jiems
taip bešposinant, į tvartą įėjo Onute ir pranešė,
kad radijas jau veikia ir vakarienė paruošta.
-
Per Kazimierines jums už stalo pridera sėdėti, o ne po arklių
šūdus kapstytis, - supratusi ką veikia vyrai, pajuokavo ji, - Ne
tik grūdų, bet ir dobilų arkliašūdžiuose nerasite.
Pajaujis
, išgirdęs tokius Onutės žodžius, dar labiau pradėjo
drebėti, bet į tai partizanai net dėmesio nekreipė.
-
Jei šeimininkė kviečia, tai eime, - linksmai pasiūlė
Kazimieras, - kad ir pavėluotai mano vardynas atšvęsime.
-
O ką su tuo nevykėliu šėriku daryti, kada jam kailį išpersim.
Jei dabar to nepadarysim, tai jis
pabėgs, - pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo puskarininkis.
-
Pasiimsim su savimi į trobą, - rimtai jam atsakė Kazimieras. -
Kol mes paval-gysime, kol žinių pasiklausysime, gal žmo-gus
apsigalvos ir teisybę mums pasakys. Be to reikia ir jam duoti pasiklausyti,
kaip visi komunistai rankas laužo, Stalino gailisi. Tikriausiai jis dar net
nežino, kad tas viso kaimo arklius jam atidavęs nevidonas dabar
serga.
Jau
antrą dieną po
Vaitimėnų bažnytkaimį sklido iš kažkur
atsiradusios kalbos, kad generalisimus
Stalinas susirgęs. Tačiau į tas kalbas niekas nekreipė
rim-tesnio dėmesio. Visi bijojo, jog tai gali būti eilinė
provokacija, kaip jau ne kartą
buvo, kai po kaimus buvo paskleistos kalbos, kad karas tą ir tą dieną
tikrai prasidės. Tačiau žinių pasiklausyti
visi norėjo.
Vyrai
suėjo į kambarį. Virtuvėje Onutė pripylė dubenį
vandens, padavė muilą. Visi nusiplovė rankas, o buvęs
puskarininkis frenčių į šoną numetęs, nusiprausė,
tik Pajaujis vis delsė. Kazimieras ir jį privertė nusimauti ir
palikti priemenėje mėšluotas klumpes ir nusiplauti rankas. Tik po to kai visi apsišvarino, Onutė
juos nuvedė į al-kierių, kur stovėjo jau vaišėms
padengtas stalas ir kur traškėdamas kažką kalbėjo
radijas.
Visi
susėdo aplink stalą, tik Pajaujį pasodino kambario kampe prie pečiaus.
Pirmąją taurę pakėlė už Kazimierą, antrąją
– už vaišingąją šeimininkę. Zenius pasiūlė
trečiąją išlenkti
už tai, kad Stalinas greičiau pastiptų ir po jo smerties rusai
kuo greičiau iš Lietuvos išsinešdintų. Vyrai pašoko
ir kariškai pasitempę ištuštino savuosius stikliukus, tik
vienas Pajaujis, nė į ką nekreipdamas dėmesio, sėdėjo
prie šilto pečiaus prisiglaudęs. Tai pastebėjęs
puskarininkis dar kartą pripildė savąjį stikliuką
ir prišokęs prie ramiai snūdu-riuojančio arklininko
brukdamas jam į ranką stikliuką šaukė:
-
Išgerk, parodyk visiems, kad ir tu esi lietuvis, kad Lietuvai laisvės
trokšti, to nevidono smerties lauki.
Senis,
lyg nesuprasdamas, ko iš jo reikalaujama, purtėsi ir neėmė
jam brukamo stikliuko. Išgėręs puskarininkis, bandė jam jėga
įbrukti savąjį stikliuką ir reikalavo, kad tas atsistotų
ir jį ištuštintų. Ginčas užsitęsė,
kambaryje kilo triukšmas.
-
Cit! Nutilkite! – griežtai pareikalavo Zenius, - Žinias perduoda.
Visi
nutilo. Iš radijo sklido anglų kalba transliuojamos žinios.
Zenius ir Zosė sukišę galvas prie radijo atidžiai klausėsi
retkar-čiais vienas pas kitą pasitikrindami ar teisingai suprato
perduodamas naujienas. Visi kiti buvę kambaryje nesuprato sklin-dančių
iš imtuvo angliškų žodžių prasmės. Praslinko
gal dešimt minučių įtemto lau-kimo.
-
Valio! Stalinas nusprogo, - neslėp-damas
džiaugsmo sušuko Zenius ir, pakėlęs akis į greta
sėdinčią mokytoją, paklausė: - Zose, ar aš
teisingai supratau?
Zosė
patvirtino gautąją žinią. Iš netikė-tumo visi
klausiamai žiūrėjo vienas
kitam į akis, nežinodami patikėti gautąja žinia
ar ne. Pirmas atsitokėjo Kazimieras ir dalykiškai paprašė
Zenių:
-
Reikia kitas stotis patikrinti. Greitai turėtų būti žinios
lenkų kalba. Gal lenkiškai ką nors suprasime.
-
Aš lenkiškai moku ir viską jums išversiu, - pasisiūlė
buvęs puskarininkis, - mums nereikės laukti lietuviškųjų.
Visi
sustojo aplink radiją. Zenius derino bangas, sukinėjo rankenėles.
Po kelių minučių eteryje pasigirdo lenkų kalba. Kambaryje
įsivyravo mirtina tyla. Net ir nežinantys lenkų kalbos vyrai
suprato, kad diktorius kalba apie Staliną. Tik pasibaigus pranešimui,
puskarininkis nesavu balsu sušuko:
-
Nusprogo rupūžė, ir Lietuva bus laisva.
-
Valio! – pasigirdo darniai iš partizanų krūtinių išsiveržęs
riksmas, - už laisvę! Už Lietuvą be bolševikų!
Ir
vėl visi sustoję draugiškai ištuštino taureles.
Šį kartą taurę įbruko ir į Pajaujo ranką ir
jis drauge su visais išgėrė. Šiek tiek aprimus džiaugsmui,
Kazimieras dalykiškai kreipėsi į sėdinčiuosius prie
stalo vyrus:
-
Ir karaliai savo džiaugsmo ir pergalių proga pavaldiniams jau uždėtas
bausmes atleisdavo, tai gal ir mes, vyrai, daugiau to Pajaujo nebekankinsime.
Tegul eina ir ateityje geriau prižiūri kaimo arklius.
-
Tokia proga jam dar stikliuką reikėtų pripilti, - draugiškai
jam pritarė Zenius.
Kazimieras
norėjo pripildyti stikliukus, bet stovėjusios ant stalo bonkos jau
buvo ištuštintos. Viename butelyje jis dar užtiko keletą lašų
degtinės ir supylęs į Pajaujo stikliuką padavė jį
seniui į rankas.
-
Išgerk už tai, kad po Stalino mirties tie jo sugalvotieji kolchozai
greičiau subyrėtų, kad žmonės savo arklius į namus
galėtų pasiimti, kad tau su jais daugiau vargti nebereikėtų.
Senis
atsistojo ir išdidžiai pakėlęs prie lūpų stikliuką,
iki dugno išlenkė jam paduo-tąją degtinę.
-
O dabar eik savo darbo dirbti, ir žiūrėk, kad niekam
neprasitartum, kaip mes tave arklius prižiūrėti mokėm, –
griežtai pareikalavo puskarininkis. -
Pradėsi kam kaime apie tai plepėti, ar mūsąją
pamoką užmirši, tai tada užėję tikrai tau užpakalį
ištarkuosime.
Pajaujis,
net Ponu Dievu prisiekęs, kad visus jų parėdymus šventai
vykdys, išėjo į tvartą, tačiau, duotosios partizanams
priesaikos ne per ilgiausiai tesilaikė. Vos kelioms dienoms tepraslinkus,
jis visam kaimui jau gyrėsi,
kaip jis pirmas iš vai-timėniškių apie
Stalino mirtį sužinojęs, o pasakodamas artimesniems
draugams, jis dar pridėdavo, jog jau
buvęs tikras, kad už blogą kaimo arklių priežiūrą
partizanai jam užpakalį įštarkuosią, bet ta nelauktoji
žinia jį nuo pažadėtosios tarkos išgelbėjusi. Ir
visad savo pasakojimą užbaigdavo žodžiais:
-
Vis tik geri vyrai ty žaliukai, nors aš
ir nusikaltęs buvau, to suskio prašomas iš
Ir
tikrai, po šio partizanų
apsilan-kymo, paskirtasis kolūkio pirmininkas Dabulskis vis rečiau
bepasirodydavo arklidėje, ir kaimo arkliai po truputį pradėjo
atgauti prarastąsias per žiemą jėgas. Visi arkliai pavasario
sulaukė tokiame stovyje, kad su jais jau net lauką arti buvo galima.
Maskva
2003.03 03 prisiminus
50-ąsias
Stalino mirties metines
