Atgal ( 2 / 2003 )

Klemensas Jorudas

PAVASARIO BELAUKIANT

Dauguma arčiau  Šilalės gyvenančių ūkininkų  jau senokai buvo surašyti į kol-ūkius,  kai įsismaginę valsčiaus aktyvistai pradėjo spausti ir besislapstančius tarp balose skęstančių miškų Vaitimėnų baž-nytkaimio gyventojus. Tuo metu kaimo žmogeliai baisiau, nei velnias kryžiaus, bijojo jiems per prievartą peršamųjų  sovietinių kolchozų. Po kaimus sklido kalbos, kad valdžia verčianti visus ūki-ninkus susirašyti  į tuos bolševikų prasima-nytuosius kolchozus specialiai tam, kad lengviau būtų galima lietuvius ubagais paversti. Po metų, kitų to kolektyvinio gyvenimo, kaimo žmogus nebeturės ne tik lašinių, bet ir duonos. Pradėjus po kaimus  klaidžioti bado šmėklai, ūkininkų vaikai ims  iš tėvų namų  į miestus  bėgioti ir ten, iš atplėšto nuo žagrės kaimo vaiko, bolše-vikams bus kur kas lengviau išauginti  pažangųjį proletariatą, negu tam vaikui augant kaime, tėvų namuose. Stalinas gudriai sugalvojo. Jis nori ne tik rusų, bet ir kitų jo jau užgrobtų kraštų žmonių vaikus paversti sau paklusniais  pakalikais, tokiais pat kaip tie jo pas mus atsiųstieji aktyvistai. Turėdamas visą armiją jam už duonos plutą patikimai tarnaujančių skalikų, Stalinas galės po visą svietą jam nepaklusnius žmonis medžioti ir taip sklandžiai komu-nistinių propagandistų nudailintas, komunistinio rojaus pinkles spęsti.

 Jau pirmąją, taip vadinamojo, kolek-tyvinio gyvenimo žiemą, visų aplinkinių ūkininkų  arkliai buvo suvaryti į  didįjį Čiapų tvartą, ir jų priežiūrai rajono akty-vistai paskyrė patį biedniausiąjį pamiškės gyventoją, visų Vaitimėniškių Pajauju vadinamąjį Kuiziną. Paskirtasis arklininku žmogelis ne per daugiausiai teturėjo supra-timo kaip tuos arkliukus reikia prižiūrėti, nes jo ūkelyje laikomas vienintelis kuinas retą pavasarį pats teįstengdavo iš susme-gusio į žemę tvarto į pamiškės ganyklą išeiti. Dažniausiai jau kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje Pajaujui tekdavo kviesti kaimynus, kad tie pagelbėtų jam arklį ant kojų pastatyti ir surėmę pečius jį prilaikytų, kol šis iš tvarto į kiemą išeis. Pajaujo kui-nas, keletą dienų pakramtęs kaimynų atneš-tus dobilus bei pasišildęs visą gaivinančios pavasarinės saulės spinduliuose, kažkaip  savaime atsigaudavo ir jau sekančią dieną, o kai kada net ir savaitę kitą pasirguliavęs, pradėdavo pats  atsistoti ant kojų ir aplink tą jaują, po kurios stogu buvo jo troba pakišta,  išbarstytus pernykščius šiengalius graibstyti. Taip, geraširdžiams kaimynams padedant, dar net sniegui kaip reikiant nepraplikus, Pajaujo kuinas jau tiek sustiprėdavo, kad pats iki pamiškės ganyklos nusvirduliuoti įstengdavo, o ten dar pakramtęs sultingųjų eglaičių bei žemiau nusvirusiųjų eglišakių viršūnėles ir iš po sniego styrančios pernyk-štės žolės kuokštus, jis jau tiek atsigaudavo, kad net ant  praplikusios velėnos voliotis imdavo.

Visą tai savo kailiu patyrę kaimynai gal net per dažnai ateidavo apžiūrėti, taip jiems brangių,  vargo ir džiaugsmo minutę jiems taip ištikimai tarnavusių ir, galima sakyti, jų šeimos nariais tapusių, o dabar per prievartą prarastųjų arkliukų. Suvarytieji į bendrąjį tvartą ir ne tik kad nesusidraugavę, bet netgi neapkenčią savojo naujojo prižiūrėtojo, ūkininkų arkliai, pajutę prie tvarto durų trepsint anksčiau juos šėrusįjį šeimininką,  kuris net duonos riekę ar cukraus gabaliuką su savuoju Bėriu, Sarčiu, Gyte, Lauke ar kitu vardu vadinamu arkliuku perpus dalin-davosi, net nustodavo kramtę jiems įmestąjį šieną, ar į lovį be jokio paskaninimo įpiltąjį šiaudų akselį ir suglaudę ausis atidžiai įsiklausydami į tik jiems suprantamus šeimininko medinių klumpių sukeliamus garsus, imdavo daužyti jiems ant kaklo uždėtąsias grandines. Šeimininkui ilgiau nepriėjus prie savojo numylėtinio, arkliai net žvengti pradėdavo lyg tai prašydami išvaduoti juos nuo visus vienodai prie lovio pririšusio kolektyvinio rojaus saito. Buvę arklių šeimininkai su ašaromis akyse žiū-rėdavo į sulysusius, tikriausiai nei karto per visą žiemą nenušukuotus arklius, o šie, vos atitrūkę nuo visiems laisvę ir lygybę žadančios stalininės kolektyvizacijos saito, nesvarbu ar tai būdavo diena, ar naktis, ar lauke siausdavo pūgos, ar spausdavo šalčiai, iš kart bėgdavo pas savo buvusįjį šeimi-ninką ir prašydavosi įleidžiami į nuo rudens ištuštėjusį tvartą. Pamatęs kieme savąjį Sartį, Bėrį ar kitu vardu pavadintąjį arkliuką  šeimininkas glostydavo jo mėšlais apau-gusius šonus ir liedavo gailias ašaras, apka-bindamas jo lyg bučiniui ištiestą kaklą. Tik po to, kai žmogus nuo švelnių, primenančių mylimosios bučinius, arklio lūpų prisilie-timų prie jo ištiestosios rankos delno,  šiek tiek atgaudavo dvasinę pusiausvyrą, jis paskutiniais žodžiais imdavo keikti tą į Lietuvą su sovietine kariuomene atneštąją kolektyvizaciją ir visas kitas komunistinės santvarkos žabangas, žodžiais visiems rojų siūlančias, o tikrovėje visus  ubagais daran-čias. Žinoma, dažnas ir pačiam Stalino genijui ir tam tinginiui Pajaujui garsiai išsakydavo atitinkančius  jį užplūdusią dvasinę būseną, ne visai prideramus doram katalikui žodžius, už kuriuos, jei kas iš aktyvistų būtų išgirdęs, buvo galima ir pas baltąsias meškas iškeliauti.

Pajaujis, savo ruoštu, irgi keikė kaimo ūkininkus už tai, kad tie parbėgusius į namus arklius neveja atgal į kolūkio arklidę, o priešingai dar juos myluoja, duonos pluta, morka ar kitu skanėstu pavaišina. Arklininkui labai dažnai tekdavo kulniuoti per gilų sniegą ir gaudyti jų buvusiųjų šei-mininkų kiemuose besislapstančius kolūkio arklius.

Toj po Trijų Karalių atvykę iš Šilalės aktyvistai, sušaukė pirmąjį  visų įstojusiųjų į kolūkį vaitimėniškių susirinkimą. Nežiūrint to, kad pasirašiusieji į kolūkį ir labai sten-gėsi nuo to susirinkimo išsisukti, vis tik juos stribai sugaudė ir per prievartą suvarė į buvusiosios  klebonijos virtuvę. Papuolę į stribų nagus žmogeliai buvo priversti išklausyti net kelių atvykusiųjų iš valsčiaus aktyvistų propagandinius svaičiojimus apie tai, kaip jiems bus gera gyventi kolūkyje, kai jų darbo vaisiais nebegalės pasinaudoti nei buožės, nei turtingesnieji jų kaimynai, nei dar vis aplinkiniuose miškuose besi-slapstantys banditai. Pasibaigus toms paskaitoms, vedęs susirinkimą ponas paprašė maždaug prieš metus jo paties paskirtąjį kolūkio pirmininką Dabulskių Juzį, pasakyti keletą žodžių  apie jo vado-vaujamame kolūkyje atliktus darbus, apie  pasiekimus pritraukiant į kolūkį naujus narius. Žmonės, išgirdę šį prašymą pradėjo prunkšti. Kažkas iš vyrų šuktelėjo:

- Kun tas  suskis gal pasakyti, kad šiandien jis net liežuvio nebeapvert!

Tą Dabulskių Juzį jau senai visi vaiti-mėniškiai savojo kaimo durneliu laikė, nes jis po  tėvo mirties jam atitekusį  ūkelį po biškį pro gerklę leisti pradėjo. Paskutiniais metais jis su boba ir vaikais jau visai į žemę susmegusioje  tėvo paliktojoje troboje  šiaip taip dar peržiemoti įstengdavo, bet jokiam rimtesniam darbui,  net tos trobos pra-kiurusiam stogui ar išdaužytiems  langams užkamšyti, arba jau taip sukrypusių durų, kad net uždaryti jų nebeįmanoma buvo, vyriams sutvarkyti, vis laiko neužtekdavo. Kaip ne keista, tačiau tas žmogus suge-bėdavo visad  pritapti prie bet kokios kompanijos, kai tik ant stalo pasirodo stikliukas, ir dažniausiai - savo nešvankių šposų ir blevyzgų dėka - tapti išgertuvių dvasiniu lyderiu. Sugrįžęs iš eilinio pasi-linksminimo,  Dabulskis dažnai apkuldavo žmoną ir vaikus, o kai kada net juos ir iš namų išvarydavo. Namuose kiek numigęs, ar tai galvai įsiskaudėjus, ar tai iš įpročio, jis ir vėl verkdamas eidavo ieškoti pas kaimy-nus besislapstančios žmonos. Ją suradęs, su ašaromis akyse  reikalaudavo buteliuko  sveikatai pataisyti. Negavęs kuo burnelę praskalauti, jis dar sykį apkuldavo žmoną  ir  išeidavo  kompanijos ieškoti. Taip ir sukosi to visų kaimo ūkininkų Suskiu vadinamojo Dabulskių Juzio monotoniškasis gyvenimo ratas.

Sėdėjęs tamsiausiame virtuvės kampe   Dabulskių Juzis, atkakliai prašomas tų iš rajono atvažiavusiųjų aktyvistų, galiausiai viena ranka negrabiai prisilaikydamas sienos, atsistojo. Jis, kita ranka nutraukė nuo galvos gerokai aptrintą zuikinę kepurę ir vos apversdamas liežuvį bei negailes-tingai saujoje gniaužydamas savąją  zuikinę, pradėjo:

- Tai kad aš, ponuliai, viską, kas iš valsčiaus man  buvo   prisakyta,  padariau...

- Draugas pirmininke, bent į šviesą išeitumei, saviesiems  kolūkiečiams pasirodytum,  prie stalo atsistotum, - pradėtąjį jo mekenimą nutraukė vienas iš atvykusiųjų, - visi nori pamatyti, kaip tamsta atrodai. Tamsa prisidengdami tik banditai savo juodus darbus daro. O tu - visų gerbiamas žmogus. Tau reikia tuo didžiuotis, o ne nuo visų slėptis.

Dabulskis kurį  laiką pasvirduliavo, niekaip nesiryždamas apleisti jį prilaikančią sieną. Tai pastebėję, bet savaip supratę, ir kiti, sėdintys prie lempa apšviesto stalo aktyvistai, pradėjo reikalauti, kad pirmi-ninkas drąsiai išeitų į priekį ir atsistotų visų kolūkiečių akivaizdoje. Kambarį užplūdo sunkiai suvaldomo juoko banga. Po neilgai trukusių prašymų, Dabulskis apleido iš-ganingąją atramą ir, žengęs keletą žingsnių stalo link, visu ūgiu išsitiesė ant purvinų kambario grindų. Nenorėdamas pasiduoti jį laikinai užgriuvusiai silpnumo bangai, jis dar  keletą žingsnių pasistūmė į priekį, lyg pradedantis vaikščioti kūdikis, keturpėsčia, ir vargais negalais atsiradęs prie taip išga-ningai stovinčio stalo,  ranka griebėsi už jo krašto.  Pirmasis jo  bandymas įveikti  padidėjusią žemės trauką baigėsi pilnu fiasko.  Antrą kartą jau abiem rankom įsistvėręs į stalo kraštą, užuot pats atsistojęs  ant kojų, jis sėkmingai  jį apvertė . Stovėjusi ant stalo lempa pirmojo bandymo metu tik  susvirduliavo, o antrojo - apvirto ir stalu nuriedėjo iki jo krašto. Pasiekusi grindis, ji subyrėjo į smulkias stiklo šukeles. Išsiliejęs ant grindų žibalas pasidabino ilgais ugnies liežuviais. Kambaryje kilo neišpasakytas triukšmas. Iki šiol, ramiai už stalo sėdėję aktyvistai, staigiai pašoko ir per žmonių sambūrį bandė prasigauti prie durų. Da-bulskis, niekaip neįstengdamas atsistoti, voliojosi ant purvinų klebonijos grindų, greta   įsiliepsnojusios žibalo balos. Po eilinio nesėkmingo bandymo nugalėti taip netikėtai padidėjusią žemės trauką jis dešiniąją ranką ir tos pačios pusės atsegtų kailinukų skverną įmerkė į liepsnojančio žibalo balą. Kailinukai ir ilgi, netvarkingai į visas puses išsidraikę jo plaukai, lyg pieme-nų įpūstas Joninių laužas,  pasidabino ilgais liepsnos liežuviais. Kambaryje pasijuto nemalonus degančios vilnos ir kailio kva-pas. Panika, juokas ir neapykanta girtuokliui susimaišė į vieningą nemalonių garsų ver-petą. Visi brovėsi pro duris, tik vienintelis klišasis Maulius ramiai stovėjo vos metro atstumu nuo jau pradėjusio degti pirmininko ir neskubėdamas viena po kitos atseginėjo savo didžiojo burnoso sagas. Kai visos sa-gos pakluso jo neskubių rankų judesiams, jis taip pat iš lėto nutraukė tą burnosą nuo pečių ir pirmiausiai apgobė juo jau įsilieps-nojusią pirmininko galvą. Po to, kai burno-sas užslopino kylančius nuo  girtuoklio kailinukų  ugnies liežuvius, jis, nė į ką nekreipdamas dėmesio, atitraukė besivo-liojantį ant grindų  pijoką kiek toliau nuo pavojingosios vietos ir tuo pačiu, plačiai išskiestu burnosu, pridengė liepsnojančioje žibalo baloje besimaudančius lempos likučius. Pirmininko sukeltasis gaisras, sumanaus klišio pastangomis, buvo sėk-mingai likviduotas. Kambaryje neliko nei vieno žmogaus, net ir apdegusį pirmininką kažkuris iš vyrų išmetė pro duris, kad tas sniege greičiau galėtų prasipagirioti.

Vyrai, prisidengdami tamsa, vengdami akis į akį susidurti su atvykusiais  iš vals-čiaus aktyvistais bei jų sargybiniais  stribais, skirstėsi kas sau. Senis Maulius irgi norėjo nepastebimai pasprukti iš to susirinkimo, bet prie jo klebonijos kieme prilipo vedęs susirinkimą  Šilalės rajono partinės orga-nizacijos sekretorius.

- Ar tas tavasis apsiaustas neapdegė gaisrą begesinant? laikydamas senį už rankovės ir atidžiai apžiūrinėdamas jo burnosą domėjosi gana elegantiškai apsirengęs vyriškis, kuris vos tik kilus gaisrui pirmas spruko pro duris.

-  Ne, - nenoriai atsakė senis, - tas mano burnosas nieko nebijo. Aš jį nuo užmušto vokyčių gurgolininko vežimo nutraukiau, kai  vokytis pry Peterburga  carą buvo prispaudęs. Gers daikts, jau daugiau kaip dvidešimt metų jis mun tarnaun.

- Tai tu gal ir caro kariuomenėje tarnavai, ir Leningrade per revoliuciją buvai, - nežinodamas patikėti seniu ar ne, toliau bandė jį kamantinėti portorgas.

- Ne Leningrade, o Peterburge, - abejingai jam atkirto senis, - Leningradu  tun gražųjį miestą tik bolševiką pramini, o mun ir mana vaikams tas miests Peterburgu buva ir  bus.

Portorgas, net karščiuodamasis pradėjo aiškinti seniui, kad Peterburgas esąs revo-liucijos lopšys, kad Leninui vadovaujant darbininkų klasė ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje nugali kapitalistus, kad Lenino sukurtosios komunistinės teorijos pagrindai esą aukščiausias mokslo pasie-kimas pasaulyje, kad visa tai Leninas padaręs  Peterburge ir todėl tas miestas jo atminimui dabar Leningradu vadinamas.   

Senis, su neslepiamu nepasitenkinimu kantriai laukė, kol įsikarščiavęs portorgas baigs savo pasakojimą, ir vos tik jam pabandžius atsikvėpti, su pagieža balse  atkirto:

- Mačiau aš savo akimis tą jūsų revo-liuciją, ir net matrosų pavogtąjį iš caro rūmų sklepų vyną gėriau, bet nekaltų žmonių žudymui  ir tų jūsų kolchozų steigimui aš nepritariu. Ne geresnį gyvenimą, o ubagystę jūs mums visiems peršat.

Portorgas, išgirdęs šiuos senio žodžius, iš pykčio net sudrebėjo, bet greitai susival-dęs bandė tęsti pradėtąjį pokalbį toliau:

 - Mačiau, kaip tu drąsiai gaisrą gesinai, - jau šaukte šaukė portorgas, - tikėjausi, kad tu geras žmogus, mums pagelbėsi. O, pasirodo, tu antisovietinis elementas ir dar mums priešingą  propa-gandą varai. Už tokią propagandą mes į Sibirą, su tikslu perauklėti, visus komu-nizmo priešus siunčiame. Tikriausiai ir tave su baltosiomis meškomis supažindinti reikėtų...

- Jeigu, ponuliui, taip reikia, tai gali  susipažinti, - abejingai jam atkirto senis, - o aš Caro laikais ir Sibire pabuvojau, mačiau kaip žmonės ten gyvena.

Senis giliai atsiduso, tačiau portorgas nespėjo pasinaudoti susidariusia pauze, tai senis, nė į ką nekreipdamas dėmesio,  toliau abejingai dėstė savo mintis:

- Žmonės visur gyven taip kaip any dirb. O kaip mūsų kaimo vyrai dirbs, jei pavasarį  arklių nebeturėsma, nebus su kuo laukus įdirbti, žemė neapsėta per vasarą dirvonuos. Rudenį be derliaus liksma, o žiemą visi iš bado pastipsma, vot, tau brolau ir kulchozas. Pirmininku tun Suskį, pasku-tinį kaimo latrą pastatėt, arkliams prižiūrėti tun tinginį Pajaujį paskyrėt. Vienas viską sau į gerklę pil, kitas arklius badu marin. Tai tu, ponali, ir sakyk mun, kaip pry tokios suskių valdžios tie Vaitimėniškiai  beišmis?

Portorgas savo įprastais  šabloniniais teiginiais ir toliau bandė įrodinėti kolektyvinio ūkininkavimo pranašumus bei pagąsdinti represijomis tą daug ką gyve-nime mačiusį senį. Maulius atkakliai laikėsi savųjų įsitikinimų ir su būdingu žemaičiams atkaklumu savotiškai erzino portorgą. Ap-link jį susirinko ir kiti atvykusieji iš vals-čiaus aktyvistai ir savo replikomis vis pa-laikė portorgą. Senis jau keletą kartų bandė pasprukti nuo jį apstojusių inteligentiškai apsirengusių aktyvistų, bet tie vis jį sulai-kydavo. Spaudė šaltis. Mauliui jau ir rankos šalti pradėjo ir skruostai paraudo, o akty-vistai vis jį kamantinėjo, neleido, kaip jis buvo įpratęs daryti, kai pašnekovai jam nepatinka, pasisukti ir net sudie nepasakius nueiti savais keliais.

Netikėtai pusnyje, ne per toliausiai nuo pašnekovų, sujudėjo ir nuo vieno šono ant kito apsivertė Dabulskis. Po kelių minučių pasigirdo jo įprastos dainelės žodžiai: Oi mergytė tu graži, parodyk pro kur myži...

- Tun pijoką į troba reik įnešti, - staiga pasisukęs į Dadulskio pusę jau visiems nusibodusį ginčą pasuko į kitą pusę Maulius, - Žmogus be kepurės sniege gul. Ne tik ausis, bet ir nagus nušals. Iš kur kitą tokį pirmininką gausite?

Visi sužiuro į drebančio nuo šalčio ir jau bebandančio sniege atsisėsti apdegusio pirmininko pusę, o šis, ar tai pajutęs, kad jis atsidūrė dėmesio centru, ar tai iš įpratimo, pasipurtė ir drebančiu balsu užtraukė: Vy-rai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers...

Maulius, piktai nusispjovęs, priėjo prie jau ant kelėnų pakilusio  pirmininko ir pur-tindamas jį už apdegusių kailinukų apykak-lės, gana įsakmiai pareikalavo:

- Kelkis ir einam į trobą, o tai peršalsi ir, neduok Dieve, susirgsi.

- Kaimynėli, geriau po burnele paim-kim, sušilsma, - traukdamas iš kelnių kišenės jau iki pusės nugertą samagono butelį, linksmai ir draugiškai pasiūlė jis Mauliui ir svirduliuodamas dantimis ėmė traukti iš laikraščio padarytąjį butelio kamštį.

- Tu, Suski, nusprogsi tun samagoną belupdams, - išleisdamas iš savo pirštų  Dabulskio kailinukų apykaklę, piktai pro dantis iškošė Maulius.

- Geriau kumelė baloje tenuskęsta, negu man burnelę išdžiūsta, - prieš užsiversdamas butelį, linksmai nė į ką nežiūrėdamas atkirto jam pirmininkas.

Visi, kieme stovėjusieji aktyvistai draugiškai sužvengė, tik Maulius, žiūrėdamas portorgui tiesiai į akis, piktai ištarė:

- Nejaugi, ponuli, dar ir dabar nesu-pranti, kad prie tokio gaspadoriaus ne tik arklių, bet ir nė vienos trobos Vaitimėnuos nebeliks...

Tai išporinęs jis staiga pasisuko ir no-rėjo nueiti, bet portorgas ir vėl jį sustvėrė už rankovės.

- Tikriausiai tu, seni, teisus, pavasari reikės kitą pirmininką išrinkti.

- Iki pavasario daugiau nei pusė mūs kaimo arklių padvės, - neatlyžo senis, - Geriau užėję į Čiapienės tvartą pasižiūrė-tumėte, kaip ten Pajaujis mūsų kaimo arklius šer. Caro kariuomenė tokius tin-ginius kaip jis gurguolininkais nieks nelaikydavo, o į pėstininkus, ar į apkasus išgrūsdavo. Rudenį ir šieno ir dobilų pilnus daržingalius prikrovėm, ir šiaudų iki soties turim. O į kun panašūs tie mūsų arkliukai. Greit puse jų keldinti reikės lygiai, kaip Pajaujo kuiną kasmet kelam.

Portorgas pažadėjo  pats užvažiuoti ir iš valsčiaus zootechniką, agronomą, net veterinorių prisiųsti,  viską išsiaiškinti, kas su tais arkliais darosi, bet pažadai taip ir liko pažadais.

 Atvykusieji iš valsčiaus aktyvistai baisiau negu velnias kryžiaus bijojo nakties metu pasirodyti tame Dievo užmirštajame, iš visų pusių miškais apsuptame bažnyt-kaimyje. Pastatę sargybon visą būrį stribų, jie tik vieną naktį tesiryžo pernakvoti buvusiajame klebonijos pastate. Ryte, dar net neįpusėjus dienai, jie pareikalavo net trejas pora arklių kinkytas roges ir, niekam nieko nesakę ir net nepabandę išsiaiškinti taip visiems kaimo ūkininkams svarbias, bet kiekvieno savaip aiškinamas priežastis, dėl kurių jų arkliai jau greitai patys net atsistoti nebepajėgs, išskubėjo atgal į Šilalę. Užsukti į pamiškėje stūksančią Čiapo sodybą, ir net važiuoti tuo pačiu keliu, kuriuo jie vakar atvažiavo į Vaitimėnus, kad ir saugomi viso būrio stribų, nei portorgas, nei kiti aktyvistai nesiryžo. Tuo metu kaime vis dar retkarčiais pasirodydavo miško broliai. Pirmuosius, pasirašiusius į kolūkį vaitimėniškius jie visaip gąsdino, bausti žadėjo, bet  valdžios parėdymams ilgai pasipriešinti neįstengė. Susikūrus kolūkiui, jie su tokiu pat atkak-lumu pradėjo persekioti pirmininką, briga-dininkus ir kitus paskirtus ar išrinktus kolūkio reikalus tvarkyti žmonis. Tik paskutiniai pijokėliai ar viskam abejingi tinginiai tesutikdavo užimti šias pareigas.

Po ataskaitinio susirinkimo kaimo vyrai visaip tarpusavyje aptarinėjo jiems taip rūpimus arklių priežiūros reikalus. Buvo net sutarę, kad kiekvienas savuosius arklius paims iš bendrosios arklidės ir laikys, kaip tai darydavo iki sukuriant kolūkį, pas save. Pats šers, pats girdys ir pats su jais važinės. Tačiau  apie tai su-žinojo valsčiaus valdžia, ir vos tik pirmąją porą arklių Gailius paėmė iš bendrosios arklidės, į kaimą vėl atskubėjo valsčiaus aktyvistai. Stribai, vykdydami kažkokio viršininko įsakymą, patys išvedė iš Gailiaus tvarto jo parsivestuosius arkliukus ir vėl pastatė į bendrąją kolūkio arklidę, o buvusįjį arklių šeimininką, kuris norėjo savo numy-lėtinius nuo bado mirties išgelbėti - Gailių  išsivarė į Šilalę, ir jį pasodino į cypę neva  už kolektyvinio turto grobstymą. Tiesa, oficialaus teismo ilgai nebuvo, bet iki sočiai jį apstumdę, pasityčioję bei iškankinę jau septintą dešimtį bebaigiantį žmogų, pačio pavasarinio polydžio metu paleido namo.

Dabulskių Juzis ir toliau vaikščiojo po kaimą pirmininkavo. Užėjęs pas žmogų visad jis surasdavo pretekstą, kad šis už būtus ir nebūtus jo atliktus gerus darbus turįs jam burnelę pastatyti. Pajaujis pajutęs savo, kaip viso kaimo arklių šeimininko, galią vis dažniau pradėjo pyktis su kai-mynais. Jis veltui nebenorėdavo duoti  žmogui arklio net malkoms iš miško par-sivežti, vis reikalaudavo avižų pusmaišio arklio pašarui ar bonkutės savajai gerklei praskalauti. Kaimynai pyko, bet po Gailiaus arešto kai kas pradėjo jo norus pildyti. Kai kas bandė ieškoti teisybės pas valsčiaus aktyvistus. Net visa delegacija daugiau išmanančių apie arklių priežiūrą vaiti-mėniškių, buvo nuvažiavusi pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką ir prašė paskirti kitą žmogų kaimo arkliams pri-žiūrėti. Visi, su kuo tik vyrai sugebėjo pašnekėti, pažadėjo sutvarkyti šį reikalą. Bet pažadai taip ir liko pažadais.

Vieną pavakarę, prieš pat Kazimie-rines, į  Čiapų sodybą užėjo du miško broliai. Jie apžiūrėjo arklidę, daržines, bet arklininko Pajaujo niekur neužtiko. Pradėjus loti šuniui, į kiemą išėjo Čiapų Onutė. Pamačiusi prie tvarto partizanus, bet nenorėdama su jais susitikti, ji pasuko trobos durų link. Vienas iš atėjusiųjų, pamatęs ją, net nepasisveikinęs paklausė:

- Ar Pajaujo nematei?

 Išgirdęs jos neigiamą atsakymą, lyg tai teisindamasis paaiškino:

- Mums arkliai reikalingi, o be ark-lininko, ar brigadininko žinios iš jūsų tvarto imti arklius nenorime. Bijome, kad jūsų neapkaltintų. Be to ir tinkamų rogių niekur nesimato.  Jei sužinos stribai, kad jūs ma-tėte, kaip mes arklius pasiėmėme, tai jus už savavališką arklių davimą gali,  kaip ir Gailių, į cypę pasodinti, - bandė juokauti  partizanas. - Geriau būtų tą Pajaujį, ar brigadininką Aurylą suradus.  Patys duos, tai tegul patys save ir skundžia, ir į cypę jie patys tegu sėdasi.

Onutė, atpažinusi ją užkalbinusiame partizane jų kaime užaugintąjį našlaitį, vokiečių laikais piemenavusį, o pirmaisiais pokario metais jau už berną pas ūkininkus tarnavusį, visų  Kadaginiu pravardžiuo-jamąjį Kaziuką, pasiūlė partizanams užeiti į kambarį ir palaukti kol tas Pajaujis atsiras. Vyrai sutiko.

  Kambaryje kalba nesimezgė. Greitai įsivyravo nejauki tyla. Nei senoji Čiapienė, nei jos dukros nežinojo, ar Pajaujis arklius vakarienei jau pašėrė, ar dar  ne, nors jau buvo  vėlyvas vakaro metas. Vyrai, dar kartą apžiūrėję tvartą, tvirtino, kad arkliai nešerti. Staiga, viena iš Čiapaičių, berods Marytė, prisiminė, kad po pietinio arklių šėrimo, Pajaujis su Pipirų Kazeliu kažką prie pravirų daržinės durų aptarinėjo, o vėliau, įsimetę į roges kažkokį maišą, abu   išvažiavo.

- Tikriausiai  tas Pajaujis pas Kazelį užsibuvo, - kažkaip nedrąsiai prasitarė ji.

-  Gal  nueisi pažiūrėti, - paprašė vienas iš užėjusiųjų, - namuose jo tikrai nėra. Jo boba net žegnojosi, norėdama mus įtikinti, kad jis čia, arklidėje. Mes šiandien labai nusikalėme, net nuo Kvėdarnos iki čia per pusnis atžygiavom. O per naktį reikią dar toli nukeliauti.

 Marytė, kad ir nenoromis, užsimetė kailinukus ir išbėgo. Vyrai, susėdę prie stalo, snūduriavo. Ar tai sušalusi betik-rindama vaikų sąsiuvinius, ar tai pajutusi troboje svetimus,  iš mažai šiandien tekū-rento alkieriaus į virtuvę įslinko  Ringalių pradinės mokyklos mokytoja, jauniausioji Čiapienės dukra - Zosė. Tik pravėrusi vir-tuvės duris, ji lyg stabo ištikta sustojo ir įsižiūrėdama į jaunesnįjį, prie stalo sėdintįjį partizaną, iš nuostabos net virpančiu balsu ištarė:

- Zeniau, nejaugi tai tu?

  Pavadintasis Zenium staigiai atsistojo, pasisuko į Zosės pusę ir su dar didesne nuostaba paklausė:

- Zosiuk, o iš kur tu čia atsiradai?

Abudu draugiškai paspaudė vienas kitam ranką. Zenius pabandė apkabinti Zosę, bet ši švelniai jį atstūmė. Prasidėjo draugiškas šių senai pažįstamų žmonių pokalbis. Pasirodo, jie keturis ar penkis metus mokėsi ir net kažkada sėdėjo viename suole Šilalės gimnazijoje. Jiems esant šeštoje klasėje, Zeniaus šeimą išvežė. Vežant jam pavyko pasprukti, ir  jis išėjo į partizanus. Gimnazijoje Zenius gerai mokinosi, pastoviai organizuodavo visokius vaidinimus, linksmus pobūvius, sienlaik-raštį. Dauguma gimnazisčių net seilę var-vindavo į jį žiūrėdamos, o jis nė su viena nei meilės romanų, nei artimesnės draugystės per visą mokymosi laiką neužmezgė. Jis visą laiką buvo kažkuo užsiėmęs, dažnai užeidinėdavo pas gimnazijos direktorių Barčauską,  kažką rašinėjo, bet klasėje jo rašinius mažai kas tebuvo skaitę. Zosė, sėkmingai baigusi gimnaziją, gavo darbą gretimo  kaimo pradinėje mokykloje. Nors kaimo mokykloje vaikų ne tiek daug, bet visgi keturi skyriai, o ji tik viena. Paty-rimo nėra, pirmi metai, labai vargino sąsiuvinių tikrinimas. Be to ir kelias iki mokyklos tolokas...

- Aš gyvenu savo tėvų namuose, o tu kaip čia atsiradai? draugiškai kamantinėjo jaunąjį partizaną Zosė, - tavo tėviškė kažkur prie Kvėdarnos ar Pajūrio. Tikriausiai koks keturiasdešimt kilometrų nuo čia bus.

- Geram šuniui  ne vingis, - linksmai jai atkirto Zenius, - o aš net nežinojau, kad tu iš šio kaimo kilusi. Ieškodamas arklių niekaip nesitikėjau tave čia užtikti.

Prasidėjo linksmas jaunų, gerai vienas kitą pažįstančių draugų pokalbis. Zosė apie save mažai ką tepasakojo, ji daugiau domėjosi Zeniaus gyvenimu. Vis tik keli metai, kai jie vienas kito nematė. Zosė buvo kažką  girdėjusi, kad tas Zenius dabar par-tizanų laikraštį leidžiąs. Keletą kartų ji ir tą mašinėle spausdintą ir kažkokiu tai būdu padaugintą laikraštuką buvo iš kažko gavusi. Perskaitė viską, nuo pirmos iki paskutinės raidės, bet Zeniaus vardo niekur neužtiko. Visi straipsnelių autoriai pasira-šinėjo slapyvardžiais, nors širdyje ji ir įtarė, kad kai kurie straipsneliai parašyti Zeniaus ranka. Ji žinojo, jog taip šmaikščiai, taip trumpai ir drūtai tik jis tegali rašyti.

- Taip, po truputį tenka ir man rašinėti, - į tiesioginį Zosės klausimą nenorom atsakinėjo Zenius, - tik sunku rašyti, kai tikrų žinių nė iš kur neįmanoma gauti. Sovietinė spauda savo propagandą varo, kolchozus giria, o kas užsienyje dedasi - viską slepia. Žmonėms net radiją laikyti neleidžia, kad kartais neišgirstų, kas ten už jūrių marių dedasi. Kaip tie kapitalistai ten gyvena. Matyt, žadėtojo karo taip nebuvo, taip ir nebus, teks mums laukti, kol Stalinas nusprogs, tada gal būt ir Lietuvai gyventi lengviau bus, ir tie kolchozai baigsis. Tikriausiai visame pasaulyje kito tokio kraugerio, kaip tas save generalisimu pasivadinęs Stalinas nebeatsiras.

Zenius kažkokiu tai šelmišku žvilgsniu pasižiūrėjo  Zosei tiesiai į akis, po to jau linksmiau apžvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo akys staiga sustojo ties dešinėje rankoje gniaužomu neilgu raudono pieštuko likučiu.

- Zosiuk, o gal ir tu parašysi į mūsąjį laikraštuką, - linksmai paprašė jis, - prisi-menu į gimnazijos sienlaikraštį rašydavai. Būdavo labai dažnai ir vykusių tavo minčių, tik tada jų skelbti negalėjome. Visur skun-dikų pilna buvo. Jokie slapyvardžiai negel-bėjo.

Zosė kažką įtemtai stengėsi prisiminti ir atrodė, jog ji net negirdi Zeniaus pra-šymo.

- O kur dabar radijas, kurį jūs gimna-zijoje buvote pasidarę? Netikėtai paklausė ji, -  Kratų metu, atrodo, jos nerado.

-  Šilalės prūde, - linksmai šypsoda-masis atsakė Zenius. - Kai pas Baršauskus kratą darė, aš ją į eketę įmečiau. Stribai mane pagavo jau ant kito prūdo kranto ir be radijo. Daug kamantinėjo, ieškojo, net eketėje graibstė, ačiū Dievui, jo ištraukti iš prūdo nesugebėjo.

- Gaila, - beveik su ašaromis akyse ištarė Zosė, - kad ir menkas tebuvo tas radijas, bet vis tik žinių pasiklausydavome ir iš užbalio kaip kada pasisekdavo šį bei tą išgirsti.

- Niekad nesigailėk to kas jau praėjo, - ėmė ją raminti  Zenius, - Dievas davė, Dievas ir atėmė. Tiesa, ir man jo gaila. Tai buvo pirmasis, su kuriuo man teko taip netikėtai skirtis. Po to turėjau dar kelis, kuriuos irgi praradau. Dabar mudu su Kaziu irgi važiuojame radijo parsivežti, tik, vot, arklius nėra kaip iš jūsų tvarto paimti, kol tavo sesuo Pajaujo nesuras, tai ir laukiame.

Pokalbis užsitęsė. Kazys, sėdėdamas prie stalo, ėmė snūduriuoti. Senoji Čiapienė paliepė Onutei nueiti į kiaulių tvartą parša-vedę kiaulę patikrinti, ar ji kartais nepradėjo paršiuotis, ir pati pasakiusi labanakt iš-slinko į savąjį kambarį. Likęsi virtuvėje Zosė ir Zenius vis niekaip negalėjo atsito-kėti nuo tokio netikėto susitikimo. Zosė paprašė savąjį draugą, kad tas dažniau pas ją užsuktų. Zenius pažadėjo, jog grįždamas su radiju būtinai pas ją užsuks ir duos jai pasiklausyti žinių iš užjūrio. Zosė, pajutusi, kad Zenius irgi pradeda snūduriuoti, pasiūlė vyrams paruošti ką nors užkąsti. Tie su ma-lonumu sutiko, bet kol ji įpūtė jau bebai-giančią užgesti ugnį, kol kepė kiaušinienę, abu vyrai, pasirėmę į stalą alkūnėmis taip kietai užmigo, kad net knarkti pradėjo. Merginai buvo gaila juos žadinti ir ji, nors ir bijodama, kad kiaušinienė gali sudžiūti bestovėdama ant šiltos krosnies, vis delsė, nesiryždama sudrumsti jų saldų miegą. Tik tada, kai kieme sulojo šuo, ir už lango pasigirdo ristele bėgančio arklio kanopų sukeliami garsai, ji nedrąsiai palietė ranka kietai įmigusio Zeniaus petį. Šis, lyg bitės įgeltas, staigiai pašoko, ir jo rankose atsi-rado kovai paruoštas ginklas. Zeniui suju-dėjus, Kazys vienu šuoliu įveikė nuotolį nuo stalo iki durų ir su paruoštu kovai ginklu sustingo prigludęs prie sienos už durų staktos. Zosė persigando, ir nesuprasdama ką daro, drebančiomis rankomis, sustvėrė stovėjusią ant plytos dar karštą keptuvę ir pasiruošusi ja smogti įeinantįjį į kambarį, pasisuko į virtuvės durų pusę. Sugirgždėjo laukinės priemenės durys, pasigirdo kažkoks šiurenantis krebždesys, lyg  kas patamsiais priemenėje ieškotų durų ran-kenos. Galiausiai, vedančios iš priemenės į virtuvę durys prasivėrė, ir lempos šviesoje pasirodė įraudęs Pajaujo veidas, o paruoštas kovai  partizano automatas įsirėmė jam į krūtinę. Antrasis automato vamzdis žiūrėjo į jį iš už krosnies kampo. Tik tada, kai žmo-gus pasilabino ir Zosė jam atsakė, partizanai išlindo iš savųjų slėptuvių. Pajaujis, pama-tęs į save nukreiptus ginklus, galiausiai suprato, kokią pavojaus minutę jam teko pergyventi ir pradėjo taip baisiai drebėti, kad net liežuvis sustingo, ir jo tariamų  žodžių niekas neįstengė suprasti. 

  Vyrai paskubomis valgė. Zosė ir Pajaujui pasiūlė užkąsti, bet šis atsisakė ir panarinęs galvą sėdėjo ant suolo greta su valgančiais vyrais.

- Kokią smardalynę tu nesenai gėrei, - netikėtai paklausė arklininką vienas iš par-tizanų, - tikriausiai ir be užkandos?

- Kazelis savo vardynoms šįvakar verda, - nusisukdamas į šoną nenorom prastenėjo Pajaujis, - tai mudu po biškį tų pirmųjų lašų ir paragavom.

- Atrodo ne biškį, o kaip reikiant, - pusiau juokais, pusiau rimtai padarė jam priekaištą antrasis partizanas.

Vyrai pavalgė ir visi išėjo į tvartą. Pajaujis prie tvarto durų nuo gembės nukabino liktarną ir pradėjo ieškoti po kišenes degtukų. Kol jis surado degtukus, kol uždegė liktarną, partizanai, pasišvies-dami kišeniniu žibintuvėliu, apžiūrinėjo arklius.

- Man žmonės ir anksčiau skundėsi, kad tu blogai prižiūri tuos niekuo nekaltus gyvulėlius, - pusiau rimtai, pusiau juokais pradėjo kalbą anksčiau Vaitimėnuose bernavęs  partizanas, - o dabar ir aš pats matau, kad ne staininiai tavo tvarte stovi.

Arklininkas uždegė liktarną, ir visi arkliai pradėjo nerimauti, barškinti gran-dines.

- O, brolau, tu pats šiandieną jau prisišliurbęs, o tavo staininiai dar net nepašerti, - jau pereidamas į rimtesnį toną toliau jam priekaištavo buvęs bernas Tikriausiai kol arkliai iki soties neprisiės, tave patį teks į roges kinkyti.

- Aš tuoj jos pašersiu, - negrabiai ėmė teisintis Pajaujis, - Naktis dar ilga suspės prisiėsti.

Ir kiek palaukęs, jau padlaižiaudamas paklausė:

- O katrą arklį jūs imsite?

- Mauliaus Žaibį, - žibintuvėlio spinduliu ieškodamas reikiamo arklio, šaltai jam atsakė Kazimieras, - tai eikliausias kaimo arklys. Tik kad aš jo niekur nematau.

 Pajaujis išvedė iš tvarto pareikalautąjį arklį. Partizanas, kišeninio žibintuvėlio šviesoje apžiūrėjo mėšlais aplipusius, giliai įkritusius arklio šonus ir paėmęs už pavad-žių nusivedė jį prie kieme stovėjusių dailių vienkinkių rogučių. Žaibas, pajutęs laisvę, lūpomis pradėjo graibstyti apšerkšnijusį, apdergtą nešvarumais sniegą. Partizanas sustojo, viena ranka paglostė nuleistąjį arklio sprandą, o kita timptelėjo pavadelę, tikėdamasis, kad šiems jo rankų judesiams arklys geranoriškai paklus. Tačiau tuo neįvyko. Arklys ir toliau godžiai graibstė sniegą.

- Kada tu jį paskutinį sykį girdei? Gana piktai kreipėsi buvęs bernas į arklių šėriką, - vandens ir to gyvuliui gaili.

- Per pietus visiems arkliams į lavius vandens pripyliau, - bandė teisintis Pajaujis

- Bent man nemeluotum, - lyg kirviu piktai jam atrėžė buvusysis bernas, - arklys keletą dienų be vandens.

- Kaip prieš Poną Dievą, tikrą teisybę sakau, - persigandęs ėmė lementi arkli-ninkas, - še tau kryžius.

Jis suklupo ant mėšlais apdergtos žemės ir plačiu kryžiumi persižegnojo.

- Žilo plauko  sulaukei, o meluoti ir dar Dievu prisiekinėti nesigėdi. Ir pasisukęs į savo draugą, paprašė: - Zeniau, nuvesk arklį prie šulinio, pagirdyk, o aš   jo lovį patik-rinsiu.

Pajaujis, paėmęs kibirą, nuskubėjo prie šulinio. Zenius, sunkiai atplėšęs arklio galvą nuo purvino sniego, nuvedė jį prie šulinio. Arklys, pajutęs perpilamą į jam pastatytąjį kibirą vandenį, nerimo vietoje ir vienu prisilietimu ištuštino visą kibirą. Pajaujis ištraukė iš šulinio antrą kibirą vandens ir jau ruošėsi perpilti jį į arkliui pastatytąjį kibirą, kai iš tvarto pasigirdo piktas Kazimiero balsas.

 - Daugiau dviejų kibirų neduokite, o tai arklį susargdinsite!

Zenius atitraukė arklio galvą nuo dar nebaigtojo ištuštinti antrojo kibiro vandens. Žaibis nenorom pakluso ryžtingam parti-zano judesiui. Priėjęs Kazys ranka palietė arklio nugarą.

- Nuo šalto vandens jau dreba, - dalykiškai konstatavo jis, - tu pavedžiok, kad nesusirgtų, -  Paprašė jis Zenių.

 Pajaujis, pajutęs kažką negero, vėl suklupo ant purvino šlapio sniego ir plačiu kryžiumi pradėjo žegnotis.

- Bent iš Pono Dievo nesityčiotų, - žiūrėdamas į jį piktai ištarė buvęs bernas, - arklių loviuose jau net gyvatės įsiveisė. Kelkis ir greičiau eik lovių valyti, o ne šposus mums čia rodyk.

Pajaujis jau kelintą kartą plačiai žegnojosi ir net nekreipė dėmesio į Kazimiero pyktį. Buvęs bernas priėjo prie arklininko, viena ranka stvėrė jį už apy-kaklės, pastatė ant kojų ir, pastumdamas kelėnu į užpakalį tvarto durų link, piktai pridėjo:

- Už tokį darbą tau užpakalį reikėtų ištarkuoti. Kuo tie nekalti Dievo sutvėrimai turi kentėti dėl tavo tinginystės. Tu ir šieną ir akselį ir miltus pūdai, o ne arklius šeri. Kitą syki užtikęs tokią tvarką, tikrai tau subinę ištarkuosiu.

Pajaujis, visas drebėdamas, įslinko į tvartą. Partizanai, pasikinkė arklį į rogutes ir apžiūrėjo rogėse buvusius šieno likučius.

- Šienas sutryptas, arklys jo neės, Reikia šviežio įmesti., - jie šnekėjosi tarpusavyje, - o tai galim užtrukti tris ar keturias dienas, neturėsime kuo arklį šerti.

- Zeniau, privaryk roges prie daržinės, - eidamas link tvarto paprašė draugą Kazys, - aš pažiūrėsiu, ką tas senis daro, ir šieno paimsiu.

Kai Kazimieras įėjo į tvartą, Pajaujis  stovėjo prie durų, nugarą parėmęs sieną. Per tą laiką jis nebuvo net artyn priėjęs prie arklių lovių. Tai pamatęs partizanas stvėrė jį už apykaklės ir jėga privedė prie pirmo papuolusio arklio lovio. Arklys atitraukė galvą nuo lovio, o Kazimieras jo prižiū-rėtoją sugrūdo į dvokiančią, daugiau kiaulės jovalą primenančią pusiau skystą masę susikaupusią lovio dugne.

- Net kiaulė nuo tokios smarvės imtų vemti, o tu  arkliams pašarą į ją  krauni ir tokiu pat smirdančiu vandeniu juos girdai, - įpykęs šaukė partizanas,  -   arklys tik  švarų vandenį geria ir tokį pat pašarą teėda. Aš tave priversiu tuos prirūgusius  arklių lovius liežuviu išlaižyti, - ir dar kartą sugrūdo arklininko galvą į tą smardalynę.

Tvarto duryse pasirodė Zenius. Kazimieras atitraukė rankas nuo  Pajaujo sprando. Šis atsitiesė, abiem rankomis įsistvėrė į lovio kraštą, vėl sulinko prie lovio ir konvulsijų tąsomas pradėjo į jį vemti.

- Palik tu tą girtą senį, - su pasišlyk-štėjimu žiūrėdamas į besiraitantį žmogų paprašė jis, -  Grįždami atgal, čia užsuk-sime. Tada gal būt negirtą rasime, tai ir į kailį bus galima įkrėsti. O dabar girtas nesupras nei už ką gavęs, tik pykti ant visų pradės.

Partizanai, prisikrovę į roges arkliui pašaro, išvažiavo savais keliais. Visi, buvę Čiapų tvarte arkliai, tą naktį neėdę ir negėrę prastovėjo.  Pajaujis tik ryte šiek tiek atgavęs ar tai nuo vakar pas Kazelį para-gautųjų pirmųjų lašų, ar tai nuo partizanų bauginimų prarastąją sveikatą, artėjant pusiaudieniui tesiėmė jam rajono aktyvistų paskirtojo darbo.

Net penkioms dienoms praslinkus, vėlai vakare, kai kaime visi jau buvo atšventę kazimierines, į Čiapų kiemą vėl įvažiavo vienu arkliu kinkytos rogutės. Juose sėdėjo net trys partizanai, o Mauliaus Žaibio net atpažinti neįmanoma buvo. Arklys nušukuotas, bėga aukštai iškėlęs galvą.

Pajaujis šį kartą tvarte kažką tai darė, bet pasitikti savojo arklio neišėjo. Kazimie-ras pirmas nušoko nuo rogučių ir įėjęs į tvartą pasilabino. Senis, nors ir nenoromis, jam atsakė.

- Nu kaip, - linksmai pradėjo jis, - ar visų arklių lovius išvalei?

- Visų, - drebėdamas atsakė šėrikas, - gali tikrinti.

- Šį sykį ne aš tikrinsiu, o daugiau išmanantį žmogų atsivežiau, - toliau linksmai kalbėjo Kazimieras, - buvusį kavalerijos puskarininkį.  Jis tave išmokys kaip reikia arklius šerti.

 Senis nieko jam neatsakė. Kazimieras ranka apgraibė arčiau durų stovėjusio arklio lovį.

- Tikrai valytas, - ir pasisukęs į Pajaujo pusę paprašė: - Eik Žaibį priimk. Tik dabar negirdyk. Arklys sušilęs, gali susirgti.

Zenius, pasiėmęs iš rogučių kažkokį nešulį, nuskubėjo į trobą. Tretysis parti-zanas, vidutinio amžiaus, kariškai pasi-tempęs vyras, pasikapstė rogėse įmestuose šiauduose ir ištraukęs iš jų į ūkišką maišą įpakuotą ryšulį, nunešė jį į kambarį. Po kelių minučių jis ir vėl sugrįžo prie rogių, ištraukė iš po šiaudų į ritinėlį suvyniotą vielą ir pririšęs jos vieną galą prie kieme augusios obels šakos, ėmė ją vynioti, artėdamas prie namo durų.

- Ne pro duris, o pro langą kišime, - iškišęs galvą pro pravertą alkieriaus langą paaiškino jam Zenius, - ir kitą antenos galą reikia aukščiau pakelti. Čia aplinkui miškas. Teks kartį paieškoti, ar ant stogo užlipti.

Puskarininkis paklusniai įvykdęs Zeniaus prašymą, nužingsniavo prie tvarto, kur Pajaujis apžiūrinėjo atiduotąjį arklį.

- Nu kaip, šeimininke, ar mes tavo arklį labai nuvarėme? Draugiškai kreipėsi jis į Pajaujį, paduodamas jam ranką.

- Tu geriau pažiūrėk kaip jo šeriami arkliai atrodo, - vietoje Pajaujo jam atkirto Kazimieras. Tas arklys pas mus bebū-damas atsigavo, o ne sunyko.

  Arklininkas įvedė Žaibį į tvartą. Partizanai irgi įėjo paskui jį ir blankioje liktarnos šviesoje ėmė apžiūrinėti jo prižiūrimus arklius. Puskarininkis iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad mėšlai po arklių kojomis nelyginami, kad daug dobilų į mėšlą sutrypta, kad arklių loviai įaugę į mėšlą, laiku nepakeliami ir dar daug kas ne taip.

- Tu prie smulkmenų kimbi, - nutraukė jį Kazimieras, - tau reikėjo pamatyti, kaip jo prižiūrimi arkliai praeitą kartą daužė gran-dines, gerti norėjo, ir kokie pripuvę jų loviai buvo.

-  Viską apžiūrėsma, - neskubėdamas atsakė puskarininkis, - tik aš nesuprantu kodėl arkliai tų dobilų neėda, o po kojom trypia. Reik į daržinę įėjus pasižiūrėti.

Daržinės klojime beveik per žmogaus ūgį buvo priversta gerų dobilų,  kurių viršus,  beveik per plaštaką, buvo padengtas į klojimą vėjo prineštu sniegu. Tai pamatęs puskarininkis nusispjovė ir piktai ištarė:

- Kad jis dobilus pirma pūdo, ir tik supuvusiais arklius šeria.  Net daržinės duris kaip reikiant uždaryt nemoka.

- Tai kad nuo tų durų lentas kažkas nuplėšė, - bandė teisintis šėrikas, - nejaugi aš ir Čiapo daržinės duris turiu taisyti? Ir jos stogą dengti?

Puskarininkis nei žodžio neprataręs užlipo ant suverstojo klojime šieno ir  apžiūrėjo sulaužytąsias daržinės duris.

- Tikriausiai dar rudenį, o gal ir  šieną vežant, su vežimo ašimi išplėštos ir  per visą žiemą taip stovi. Tas tinginys net lentgalį prikalti negali. Specialiai supūdytais dobi-lais  arklius tešeria, - ir paėmęs saują dobilų susuko juos lyg moterys skalbinius gręž-damos, - matot, net vanduo varva. Ir kaip tokius arkliai ės.

Arklių šėrikas išraudo, net drebėti pradėjo. Kazimieras piktu žvilgsniu vis labiau spaudė senį.

- O kas gali pasakyti, ar jis sušeria arkliams iš žmonių paimtus grūdus ir miltus? O gal ir tuos pūdo, ar į samagoną maino.

- O ar visus arklius jis tais grūdais šeria? į Kazimiero klausimą  klausimu atsakė buvęs puskarininkis.

- Ne, ne visus, o tik tuos, katriems jų buvę šeimininkai atneša, - lyg skęstantis į šiaudą į šią mintį įsistvėrė Pajaujis, - galite eiti lovius patikrinti. Vot, Stankaitis atnešė, ir Gailius davė.

- Ir seniai tu jų arklius grūdais prišeri? lyg niekur nieko paklausė puskarininkis.

- Jau pora nedėlių bus.

- Tai eime, rodyk.

Pajaujis nuvedė vyrus į tvartą ir pats priėjęs prie Stankaičio arklių ranka ėmė žarstyti akselį jų lovyje.

- Tai kad jie jau visus grūdus išrinko, - bandė teisintis šėrikas.

Buvęs puskarininkis nepakluso šėrikui ir net nepriėjo prie nurodytųjų arklių lovio, o sustvėręs prie tvarto durų stovėjusią šakę, ėmė ja po biškį kapstyti šviežius arklio mėšlus.

- Seni, nešk arčiau liktarną, nes aš anei vieno grūdo nematau.- su pasityčiojimo gaidele balse paprašė jis.

Pajaujis pakluso. Puskarininkis ir toliau kapstė arklių mėšlą.

- Jei parodysi man bent vieną grūdą tai aš tavęs neliesiu, o jei ne, tai šikną ištarkuosiu, - sausai, bet gana kietai ištarė jis. - Nusibodo man visos tavo melagystės, visi išsisukinėjimai, apgaulės. Mane tu gali apgauti, bet arklio pilvo neapgausi.

Senis pradėjo Poną Dievą į liudininkus šaukti, žegnotis, bet tai tik dar labiau erzino  partizanus. Jie pusiau juokais, pusiau rimtai reikalavo, kad jis surastų bent vieną grūdą arklių išmatose. Tačiau tai padaryti buvo neįmanoma, nes visus žmonių atneštuosius  miltus ir grūdus jis jau senai pas Pipirų Kazelį į rugius buvo išmainęs ir net iš pusės gautųjų rugių    samagoną  išvaręs.

Jiems taip bešposinant,  į tvartą įėjo Onute ir pranešė, kad radijas jau veikia ir vakarienė paruošta.

- Per Kazimierines jums už stalo pridera sėdėti, o ne po arklių šūdus kapstytis, - supratusi ką veikia vyrai, pajuokavo ji, - Ne tik grūdų, bet ir dobilų arkliašūdžiuose nerasite.

Pajaujis , išgirdęs tokius Onutės žodžius, dar labiau pradėjo drebėti, bet į tai partizanai net dėmesio nekreipė.

 -  Jei šeimininkė kviečia, tai eime, - linksmai pasiūlė Kazimieras, - kad ir pavėluotai mano vardynas atšvęsime.

- O ką su tuo nevykėliu šėriku daryti, kada jam kailį išpersim. Jei  dabar to nepadarysim, tai jis pabėgs, - pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo puskarininkis.

- Pasiimsim su savimi į trobą, - rimtai jam atsakė Kazimieras. - Kol mes paval-gysime, kol žinių pasiklausysime, gal žmo-gus apsigalvos ir teisybę mums pasakys. Be to reikia ir jam duoti pasiklausyti, kaip visi komunistai rankas laužo, Stalino gailisi. Tikriausiai jis dar net nežino, kad tas viso kaimo arklius jam atidavęs nevidonas dabar  serga.

Jau antrą dieną  po  Vaitimėnų bažnytkaimį sklido iš kažkur atsiradusios kalbos, kad  generalisimus Stalinas susirgęs. Tačiau į tas kalbas niekas nekreipė rim-tesnio dėmesio. Visi bijojo, jog tai gali būti eilinė provokacija, kaip  jau ne kartą buvo, kai po kaimus buvo paskleistos kalbos, kad karas tą ir tą dieną tikrai prasidės. Tačiau žinių pasiklausyti  visi norėjo.

Vyrai suėjo į kambarį. Virtuvėje Onutė pripylė dubenį vandens, padavė muilą. Visi nusiplovė rankas, o buvęs puskarininkis frenčių į šoną numetęs, nusiprausė, tik Pajaujis vis delsė. Kazimieras ir jį privertė nusimauti ir palikti priemenėje mėšluotas klumpes ir  nusiplauti rankas. Tik po to kai visi apsišvarino, Onutė juos nuvedė į al-kierių, kur stovėjo jau vaišėms padengtas stalas ir kur traškėdamas kažką kalbėjo radijas.

Visi susėdo aplink stalą, tik Pajaujį pasodino kambario kampe prie pečiaus. Pirmąją taurę pakėlė už Kazimierą, antrąją už vaišingąją šeimininkę. Zenius pasiūlė  trečiąją  išlenkti už tai, kad Stalinas greičiau pastiptų ir po jo smerties rusai kuo greičiau iš Lietuvos išsinešdintų. Vyrai pašoko ir kariškai pasitempę ištuštino savuosius stikliukus, tik vienas Pajaujis, nė į ką nekreipdamas dėmesio, sėdėjo prie šilto pečiaus prisiglaudęs. Tai pastebėjęs puskarininkis dar kartą pripildė savąjį stikliuką  ir prišokęs prie ramiai snūdu-riuojančio arklininko brukdamas jam į ranką stikliuką šaukė:

- Išgerk, parodyk visiems, kad ir tu esi lietuvis, kad Lietuvai laisvės trokšti, to nevidono smerties lauki.

 Senis, lyg nesuprasdamas, ko iš jo reikalaujama, purtėsi ir neėmė jam brukamo stikliuko. Išgėręs puskarininkis, bandė jam jėga įbrukti savąjį stikliuką ir reikalavo, kad tas atsistotų ir jį ištuštintų. Ginčas užsitęsė, kambaryje kilo triukšmas.

- Cit! Nutilkite! griežtai pareikalavo Zenius, - Žinias perduoda.

Visi nutilo. Iš radijo sklido anglų kalba transliuojamos žinios. Zenius ir Zosė sukišę galvas prie radijo atidžiai klausėsi retkar-čiais vienas pas kitą pasitikrindami ar teisingai suprato perduodamas naujienas. Visi kiti buvę kambaryje nesuprato sklin-dančių iš imtuvo angliškų žodžių prasmės. Praslinko gal dešimt minučių įtemto lau-kimo.

- Valio! Stalinas nusprogo, - neslėp-damas  džiaugsmo sušuko Zenius ir, pakėlęs akis į greta sėdinčią mokytoją, paklausė: - Zose, ar aš teisingai supratau?

Zosė patvirtino gautąją žinią. Iš netikė-tumo visi  klausiamai žiūrėjo vienas  kitam į akis, nežinodami patikėti gautąja žinia ar ne. Pirmas atsitokėjo Kazimieras ir dalykiškai paprašė Zenių:

- Reikia kitas stotis patikrinti. Greitai turėtų būti žinios lenkų kalba. Gal lenkiškai ką nors suprasime.

- Aš lenkiškai moku ir viską jums išversiu, - pasisiūlė buvęs puskarininkis, - mums nereikės laukti lietuviškųjų.

Visi sustojo aplink radiją. Zenius derino bangas, sukinėjo rankenėles. Po kelių minučių eteryje pasigirdo lenkų kalba. Kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Net ir nežinantys lenkų kalbos vyrai suprato, kad diktorius kalba apie Staliną. Tik pasibaigus pranešimui, puskarininkis nesavu balsu sušuko:

- Nusprogo rupūžė, ir Lietuva bus laisva.

- Valio! pasigirdo darniai iš partizanų krūtinių išsiveržęs riksmas, - už laisvę! Už Lietuvą be bolševikų!

Ir vėl visi sustoję draugiškai ištuštino taureles. Šį kartą taurę įbruko ir į Pajaujo ranką ir jis drauge su visais išgėrė. Šiek tiek aprimus džiaugsmui, Kazimieras dalykiškai kreipėsi į sėdinčiuosius prie stalo vyrus:

- Ir karaliai savo džiaugsmo ir pergalių proga pavaldiniams jau uždėtas bausmes atleisdavo, tai gal ir mes, vyrai, daugiau to Pajaujo nebekankinsime. Tegul eina ir ateityje geriau prižiūri kaimo arklius.

- Tokia proga jam dar stikliuką reikėtų pripilti, - draugiškai jam pritarė Zenius.

Kazimieras norėjo pripildyti stikliukus, bet stovėjusios ant stalo bonkos jau buvo ištuštintos. Viename butelyje jis dar užtiko keletą lašų degtinės ir supylęs į Pajaujo stikliuką padavė jį seniui į rankas.

- Išgerk už tai, kad po Stalino mirties tie jo sugalvotieji kolchozai greičiau subyrėtų, kad žmonės savo arklius į namus galėtų pasiimti, kad tau su jais daugiau vargti nebereikėtų.

Senis atsistojo ir išdidžiai pakėlęs prie lūpų stikliuką, iki dugno išlenkė jam paduo-tąją degtinę.

- O dabar eik savo darbo dirbti, ir žiūrėk, kad niekam neprasitartum, kaip mes tave arklius prižiūrėti mokėm, griežtai pareikalavo puskarininkis. -  Pradėsi kam kaime apie tai plepėti, ar mūsąją pamoką užmirši, tai tada užėję tikrai tau užpakalį ištarkuosime.

Pajaujis, net Ponu Dievu prisiekęs, kad visus jų parėdymus šventai vykdys, išėjo į tvartą, tačiau, duotosios partizanams priesaikos ne per ilgiausiai tesilaikė. Vos kelioms dienoms tepraslinkus, jis visam kaimui jau  gyrėsi, kaip jis pirmas iš vai-timėniškių apie  Stalino mirtį sužinojęs, o pasakodamas artimesniems draugams, jis dar pridėdavo, jog  jau buvęs tikras, kad už blogą kaimo arklių priežiūrą partizanai jam užpakalį įštarkuosią, bet ta nelauktoji žinia jį nuo pažadėtosios tarkos išgelbėjusi. Ir visad savo pasakojimą užbaigdavo žodžiais:

- Vis tik geri vyrai ty žaliukai, nors aš  ir nusikaltęs buvau, to suskio prašomas iš arkliams skirtų grūdų samagoną variau ir arklių lovius retai tevaliau, o kaip any sužinojo, kad Stalinas nusibaigė, tai ne tik kad munes nenubaudė, bet dar ir burnelę  už jo  dūšią išgerti davė. Tokiems vyrams duotąjį žodi reik tesėti.

 Ir tikrai,  po šio partizanų apsilan-kymo, paskirtasis kolūkio pirmininkas Dabulskis vis rečiau bepasirodydavo arklidėje, ir kaimo arkliai po truputį pradėjo atgauti prarastąsias per žiemą jėgas. Visi arkliai pavasario sulaukė tokiame stovyje, kad su jais jau net lauką arti buvo galima.    

 

Maskva 2003.03 03 prisiminus

 50-ąsias Stalino mirties metines

Hosted by uCoz