Mažosios Lietuvos germanizacija

Jau IX a. Germanų gentys, perėjusios Elbės ir Saalės upes, ėmė veržtis į rytus. Vokiečiai kolonistai įvairiais būdais asimiliuodavo vietos gentis, tauteles. XI a. Jie pasiekė, o XII a. pab. užėmė Vakarų Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją, XIV a.pr. Kryžiuočių (Vo-kiečių) ordinas užgrobė Rytų Pamarį ir pasiekė Prūsą. XIII a. Kryžiuočių ir Kalavijuočių (nuo 1237 Livonijos) ordinai užkariavo prūsų, vakarinių lietuvių, kuršių, latvių ir estų žemes, sukurdami karines teokratines valstybes Prūsijoje ir Livonijoje. Vokiečiai ten valdė ekonomiką, prekybą, amatus, administravo, sudarė visuomenės elitą.             Pavergtas prūsų ir vakarų lietuvių sritis kryžiuočiai stengėsi apgyvendinti kolonistais dvarininkais, žemdirbiais iš vokiškų kraštų. Po kolonizacijos prasidėjo krašto germanizacija. Iš pradžių kolonizuotos tos į Kryžiuočių ordino valstybę patekusios prūsų žemės, kurios buvo į vakarus nuo Priegliaus ir Alnos upių. Mažojoje Lietuvoje iki 1709-11 maro bei bado vokiečių kaimiečių buvo įsikūrę labai mažai. Girios išsaugojo autochtonus baltus. Semboje XVI-XVII a. irgi vyravo prūsai bei lietuviai. Pirmiausia germanėti (arba lenkėti) pradėjo pietų prūsai (pamedėnai, pagudėnai, galindai, bartai), kurių dėl karų, sukilimų buvo likę mažiau negu šiaurės prūsų (ypač sembų), įsiliejusių į kompaktišką lietuvininkų etninę grupę. Jau XIII a. I pusėje kryžiuočiai užkariautame baltų krašte įvedė feodalinę santvarką su sunkia baudžiava: vietos gyventojai buvo nustumti į žemiausią socialinę padėtį. Tai viena svarbiausių germanizacijos priežasčių.

Privilegijuotą padėtį išsaugojo tik perėjusi priešui tarnauti ir vokietėjanti prūsų diduomenės dalis bei šiaip išdavikai. Prūsų elitas žuvo karuose bei sukilimuose, neliko vadų, šviesuomenės, kuri juos telktų. Daug prūsų, nepanorusių būti vergo padėtyje ir suvokietėti, persikėlė į Didžiąją Lietuvą.

Be natūralios asimiliacijos vyko prievartinė germanizacija. Ordino magistro Siegfriedo Feuchtwangerio 1310 įsaku vokiečių feodalams, dvasininkams, pirkliams, amatininkams ir pareigūnams buvo uždrausta su prūsais kalbėtis jų gimtąja kalba. Prūsai atkakliai priešinosi prievarta brukamai krikščionybei, kuri buvo viena germanizacijos šaltinių bei prielaidų. XIV a. prūsai, manoma, sudarė daugumą kryžiuočių sukurtos valstybės gyventojų, XV a. – apie ½, XVI a. – apie 1/3. Deja, XVI a. įvykusi Reformacija, katalikiškos Kryžiuočių ordino valstybės virtimas 1525 protestantiška Prūsijos hercogyste pajudino paskutinę prūsų užtvarą, saugojusią jų dvasinę nepriklausomybę, mat iki tol užteko išorinio krikščioniškumo. 1545 ir 1561 prūsų kalba buvo išleista katekizmų, bet daugiau jų nereikėjo, nes dėl germaniškos politikos labai mažai buvo mokytų žmonių. Iki XVIII a. prūsų tauta išnyko: dauguma suvokietėjo (dalis pietryčių prūsų iš pradžių sulenkėjo, o tik vėliau tokie suvokietėjo), dalis šiaurės prūsų (sembų, varmių, notangų, bartų) bei vakarų sūduviai virto lietuvininkais. Didelis smūgis prūsams, kaip ir lietuvininkams, buvo 1709-11 maras bei badas. Po jo prūsiškai kalbančiųjų liko tik pavienės salelės, galiausiai – vien seneliai.

Panašaus likimo, tik gerokai anksčiau, susilaukė pajūryje gyvenę kuršiai. Tiesa, dargi XIX a. ir netgi mūsų laikais daug vokiškai kalbančiųjų laikė arba iki šiol tebelaiko save prūsais. Tėvų tikėjimo ir gimtosios kalbos atsižadėjimas nereiškia visiško etninės kultūros pasikeitimo.

Kitokiomis sąlygomis ir kitose epochose germanizacija vyko Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviai (lietuvininkai) iki XVIII a. I pusės vokiečių kolonizacijos sudarė absoliučią gyventojų daugumą (per 90 proc.), o ir jai pasibaigus (iš esmės 1736) Lietuvos provincijoje dar sudarė apie 80 proc. gyventojų. Per tą kolonizaciją lietuvių dauguma germanizacijos interesais buvo nustumti į žemiausius visuomenės sluoksnius, virto varguomene. Tokia jų ir privilegijuotų vokiečių kolonistų nelygybė buvo įtvirtinta teisiškai. Buvo padėti germanizacijos ekonominiai pagrindai, jų padariniai pasireiškė XIX a. Greičiau nutausdavo ir vargingieji (dėl nuolatinių kontaktų su vokiečiais – darbas dvare), ir turtingieji (dėl noro prilygti vokiečių ponams arba gauti geresnes tarnybas). Žmogaus socialinę ekonominę ir teisinę padėtį lėmė tautybė.

Mažojoje Lietuvoje germanizacija iš esmės prasidėjo po minėtos kolonizacijos. Vyko per vokiškus dvarus, miestus, mokyklą, kariuomenę, spaudą, knygas, netgi šiek tiek per Bažnyčią – lietuviškos pamaldos vykdavo tik bažnyčiose; pamaldūs lietuviai dažnai klausėsi pamaldų vokiečių kalba, nes lietuviškos būdavo laikomos nepatogiu laiku – po pietų. Buvo veikiama, kad mažlietuviai taptų vokiečiais arba bent vokiškos orientacijos ir savimonės piliečiais, uoliais Prūsijos monarchijos ir karaliaus patriotais, integruotųsi į vokiečių tautą ir kultūrą, kuri buvo aukštinama. Oficiali kultūros politika lietuvių atžvilgiu XVIII a. nebuvo nuosekli dėl Prūsijos valdžiai palankios retsykiais propaguojamos vadinamosios prūsų-lietuvių politinės krypties, Reformacijos tradicijų puoselėti vietos gyventojų kalbas, dėl lėšų stokos ir kt. Aplinkybių kolonizacijai plėsti. D‘l to nebuvo įgyvendinti projektai (Lysiaus, Kunheimo) pradžios mokyklose lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba, ją padaryti vienintele tinkančia vartoti viešajame gyvenime. Dėl tokių aplinkybių dar XIX a. viduryje nenutautėję lietuviai Mažosios Lietuvos branduolyje (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos, Pilkalnio, Gumbinės, Galdapės apskrityse) dar sudarė apie 1/3 gyventojų. Iki Vokietijos imperijos susikūrimo 1871 svarbiausias germanizacijos veiksnys buvo ekonominis, vyko natūralesnė asimiliacija. Panaikinus baudžiavą (1807), padaugėjo mišrių vedybų, nutiesus geležinkelius, intensy-vėjo gyventojų migracija, ypač iš Mažosios Lietuvos į etnines Vokietijos pramonės rajonus uždarbiauti; ten lietuviai greičiau germanizavosi.

Iki XIX a. 4-ojo ketvirčio Prūsijos karalius, jo vyriausybė Berlyne nesiėmė konkrečių veiksmų lietuvių germanizacijai spartinti; karalius retsykiais juos, kaip pareigingus ištikimus valdinius, dargi užtardavo prieš vietos valdžią Gumbinėje ar Karaliaučiuje. Stipresnė prievartinė germanizacija prasidėjo po 1871 reichskanclerio Otto von Bismarcko iniciatyva. 1872 V 11 Vokietijos reichstago įstatymu buvo patvirtinta visiems Vokietijos kraštams ir provincijoms bendra mokyklų tvarkymo sistema. Bažnytinių bendruomenių dvasininkija neteko teisių į pradžios mokyklų priežiūrą. Bažnytinės ir privačios mokyklos tapo pavaldžios Kulto reikalų ir švietimo ministerijai. Apygardose (Prūsijoje – Gumbinės ir Karaliaučiaus) mokyklų tvarkymas buvo perduotas vyriausybės skiriamiems prezidentams, apskrityse – apskričių viršininkams ir karališ-kiesiems mokyklų inspektoriams.

Vokietijos parlamentas (reichstagas) IX 2 priėmė įstatymą dėl vokiečių kalbos, kaip vienintelės dėstomosios, įvedimo visose švietimo sistemos pakopose.Rytprūsių apygardos viršininko K.W.Horno 1873 VII 24 potvarkiu lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų, palikta tik žemutiniame skyriuje tikybai dėstyti; mokytojo nuožiūra priklausomai nuo lietuvių ir vokiečių mokinių santykio mokykloje (jei lietuvių per 50 proc.) leista paskutiniame skyriuje pamokyti ir lietuviškai skaityti bei rašyti. Mokytojai vokiečiai savo darbe šio paragrafo netaikė. K.W.Horno 1873 VIII 15 aplinkraštyje nurodyta, kad mokytojai, nevykdantys 1872-73 nuostatų, būsią laikomi neatliekančiais pareigų ir šalinami iš tarnybos; tas reikalavimas pakartotas kulto reikalų ir švietimo ministro G.Goslerio 1886 VII 13 potvarkyje, nors mokytojų vokiečių trūko. Galutinai lietuvių kalbos pašalinimas iš mokyklų teisiškai įformintas 1874 IV 8 kulto reikalų ir švietimo ministro A.Falko. Pagal 1874 V 23 įstatymą Vokietijos imperijos universitetuose visų dalykų dėstomąja buvo paskelbta vokiečių kalba. Vokietijos ir Prūsijos parlamentams patvirtinus, 1875 įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas; buvo unifikuota raštvedyba, valdininkams atsirado galimybė vokietinti Mažosios Lietuvos vietovardžius (neretai juos tiesiog išverčiant į vokiečių kalbą). Valdininkai ir evangelistai dvasininkai vokietino lietuviškas pavardes, neretai registruodavo tik tuos lietuviškus vardus, kurie turėjo atitikmenį vokiečių kalboje.

1876 VI 19 Prūsijos, o VIII 28 Vokietijos parlamento įstatymu visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose įvesta valstybinė vokiečių kalba. Išimtis padaryta Klaipėdos ir Šilutės apskritims: greta vokiečių kalbos lietuvių kalba palikta 5 metams kaimų seniūnų ir mokyklų vadovybės raštvedyboje, 20 metų palikta kaimų, bendruomenių gyventojų ir mokinių tėvų susirinkimuose. Tačiau ši išimtis negalėjo būti taikoma lietuvių katalikų bendruomenėse – tai Kulturkampfo politikos rezultatas.

Nors Klaipėdos apskrities kaimo mokyklose 4/5 visų mokinių sudarė lietuviai, iki 1884 neliko nė vienos grynai lietuviškos mokyklos, 21 kaimo pradžios mokykloje buvo nutrauktas net religinių dalykų dėstymas lietuvių kalba. Mišrios vokiečių-lietuvių mokyklos buvo paverstos vien vokiškomis mokyklomis. Mokytojai buvo skatinami spartinti lietuviško jaunimo germanizaciją mokyklose. Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius F.Schroderis uždraudė mokytojams lietuviškai kreiptis į mokinius, o tėvams – į mokyklos vadovus. Mokytojai lietuviai būdavo iškeldinami už Mažosios Lietuvos ribų į nelietuviškas apskritis lenkiškoje Mozūrijoje arba vokiškoje Varmėje, nors vietoje mokytojų ir trūko. Lietuvių vaikai, kelerius metus pasimokę iš dvikalbių, toliau privalėjo mokytis iš vienkalbių vokiškų vadovėlių.

Lietuvių kalba XIX a. pabaigoje buvo išguita iš Karalienės, 1902 – iš Ragainės mokytojų seminarijų(...). 1902 įsteigtoje Klaipėdos mokytojų seminarijoje lietuviškai dėstyta tik iki 1909. Tik Tilžės gimnazijoje liko lietuvių kalbos fakultatyvas.

Teismų 1877 I 27 įstatymu nustatyta, kad teismų praktikoje privalu vartoti tik vokiečių kalbą. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų teismuose lietuvių kalva buvo palikta tik priesaikai duoti (vertėjus lietuviai turėjo samdytis savo lėšomis0. Giliai tikintys ir konservatyviai mąstantys, pietizmo paveikti lietuviai gimtosios kalbos teises gynė tik rašydami peticijas ir siųsdami delegacijas.

Sparčią mažlietuvių germanizaciją smerkė Mažojoje Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Varpas“. Su germanizacija kovojo M.Lietuvos visuomenės veikėjas, mokslininkas ir rašytojas Georgas Sauerweinas. Tačiau tai nepadėjo. XIX a. II pusėje lietuvių kalba buvo pašalinta iš visuomeninio gyvenimo, plačiau ji vartota tik buityje ir bažnyčioje. Vokietijos imperijos valdžia įgyvendino O.Bismarcko tautinės politikos nuostatą: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Valstybės vidaus gyvenimas buvo unifikuotas vokiečių kultūros, tradicijų, didžiavalstybinio šovinizmo dvasia. Todėl XIX ir XX a. sandūroje paspartėjo M.Lietuvos germanizacija. Iki I pasaulinio karo Lietuvos provincijoje lietuviškai kalbančių liko tik apie 20 proc., nors Vydūnas teigė, kad XX a. pr. Apie ¾ Rytprūsių (nuo Klaipėdos iki Vyslos) gyventojų kraujo ryšiais siejosi su prūsų, mažlietuvių, kuršių ir didžialietuvių protėviais, t.y. buvo baltų kilmės žmonės. Lietuvybės nykimą atspindi gyventojų surašymai ir demografinė statistika. Iki II pasaulinio karo pabaigos lietuvininkų autochtonų daugiausia išliko Ragainės, Tilžės apylinkėse, apskritai prie Nemuno žemupio, o Klaipėdos krašte jie sudarė daugumą. Šiame krašte germanizacija buvo sulėtinta, kai 1923-39 autonomijos teisėmis jis susijungė su Lietuvos valstybe. Vokietijai likusiame Karaliaučiaus krašte germanizacija vyko sparčiau, virtusi genocidu ir etnocidu. Naciai pakeitė į vokiškus apie 57 proc. lietuviškų vietovardžių (prūsiškų nekeitė). Germanizacija spartėjo ir 1939 III Vokietijos užgrobtame Klaipėdos krašte, kuriame irgi ėmė siautėti naciai. Čia visokeriopai imta slopinti lietuvybę, prievarta brukti vokiškumą ir hitlerines rasistines teorijas. Po II pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte germanizaciją pakeitė barbariška rusifikacija.

Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Germanizacija“/Mažosios Lietuvos             enciklopedija. I Tomas. Vilnius, 2000, p. 460-463.