Iš Mažosios Lietuvos istorijos
Įdomu
pažvelgti, kaip, nutautinant Mažąją Lietuvą, keitėsi
vietovių pavadinimai. Vokiečiai bent pradžioje keisdami
vietovardžius jų tarimą pritaikydavo savo fonetikai. Vėliau,
ypač nacistų laikais keitimai buvo vykdomi iš esmės,
likviduojant lietuviškumo pėdsakus.
Gi
sovietiniai funkcionieriai jau kūrė savo sovietinius pavadinimus,
lyg jie būtų atsidūrę dykvietėje, arba tvirtindami,
kad tose vietose gyventa slavų. Keista,
kad net dabartinis Rusijos prezidento atstovas Kaliningrado klausimais
neseniai, paaštrėjus situacijai dėl tranzito, ėmė
postringauti, kad Rytprūsiuose gyventa slavų, kad prūsai tai ir
esą slavai. Pasižiūrėjus, kaip lengvabūdiškai
pareigūnai keitė istorinius pavadinimus, neteks stebėtis ir dėl
visokių paikų "istorijų" apie Rytprūsius. Pavydžiui:
GUMBINĖ
> Gumbinnen > Gusev
ĮSRUTIS
>Insterburg > Černiachovsk
RAGAINĖ
> Ragnit > Neman
TILŽĖ
> Tilsit > Sovetsk ir t.t.
Mums
gi pravartu prisiminti žymesnius lietuvių kultūros veikėjus,
gyvenusius ir kxrusius Mažojoje Lietuvoje.
ŠILININKAI > Schilleningken > Ebertan
(nuo 1938) > Chlebnikov
2,5
km į pietvakarius nuo Lazdynų yra Šilininkų gyvenvietė.
Dar 1905 m. 40% gyventojų (iš
379) registravosi kaip lietuviai.
Kultūros
veikėjas Jurgis ZAUERVEINAS (Girėnas),
nuo 1877 dažnai lankęsis Lietuvoje, paprastai apsistodavo Šilininkų
kaime. Be to, jis yra gyvenęs Stalupėnuose, Girėnuose, Tilžėje.
1879 m. pradėjo bendradarbiauti M.Šerniaus leidžiamoje "Lietuviškoje
ceitungoje" (joje 1880 pirmą kartą lietuvių kalba paskelbė
garsųjį Hamleto monologą "Būti ar nebūti?").
1887
m. J.Zauerveinas buvo išrinktas "Birutės" draugijos
pirmininku. Sumanė organizuoti lietuviškas jaunimo sekmadienio
mokyklas. Kovodamas dėl lietuvių kalbos teisių, J.Zauerveinas
patyrė daug nemalonumų tiek iš vokiečių, vadinusių
jį išdaviku, tiek iš lietuvių laikraštininkų (prieš
jį rašė K.Jurkšaitis, "Tilžės keleivio"
redaktorius). Jo plunksnai priklauso 1879 m. parašytos eilės,
virtusios Mažosios Lietuvos himnu:
Lietuvninkai
mes esam gimę,
lietuvninkai
mes turim būt.
Tą
garbę gavome užgimę,
tą
ir neturim leist pražūt.<...>
1906
m. kompozitorius St. Šimkus parašė šio himno muziką.
Pirmąkart choras jį giedojo 1910 Kaune per Dainų šventę.
Daugumą
J.Zauerveino eilių išleido Vilius Kalvaitis. J. Basanavičius
buvo parengęs jo raštų dvitomį, bet jis liko neišleistas.
GIRĖNAI >Girrehnen, Guldengrund (nuo
1938) > Grivin
Kaimas
- 2,5 km į Rytus nuo Kraupiškio, prie kelio į Būdviečius
(dabartinis Malomožaiskoje). Čia 1848 m. gimė Vilius
KALVAITIS, lietuvių tautosakos rinkėjas bei leidėjas. Baigęs
pradžios mokyklą, triūsė tėvo ūkyje. 1880-1883 m.
dirbo Berlyne, aplankė Italiją, Prancūziją, Austriją.
1894-12912 m. gyveno Tilžėje, vėliau persikėlė į
Kaušius. Ten 1914.06.12 mirė. Palaidotas tėviškėje.
Tilžės lietuviai ant kapo padėjo vainiką su užrašu:
"Tėvynės meilė tave padarė neužmirštamu".
Apie
1880 m. V.Kalvaitis susipažino su J.MIKŠU ir jo bendraminčiais,
kurie paskatino jį puoselėti gimtąją kalbą.
1888-1895 rinkdamas tautosaką, jis apėjo 90 Mažosios
Lietuvos valsčių. V.Kalvaičiui teko patirti kai kurių
lietuvininkų "vaišingumą", buvo išvadintas
valkata, bedieviu, siundytas šunimis.
Jis
sakė: "Kas savo kalbos nemyli, tas nė gyvulio vardo nevertas".
Išleido dainų rinkinius (juose yra ir eilėraščių):
"Naujosios Lietuvos dainelės" (Tilžė, 1886), "Rūtų
lapeliai" (Tilžė, 1894), "Lietuvos kanklės" (Bitėnai,
1895), "Prūsijos lietuvių dainos" (Tilžė, 1905).
Apie 560 jo užrašytų sakmių paskelbė J.Basanavičius.
1910
m. Tilžėje V.Kalvaitis išleido svarbiausią savo kūrinį
"Lietuviškų vardų klėtelę" su 15000 asmenų,
vietovių, upių ir kitų vardų. Apie V.Kalvaičio
surinktas pasakas, kurios, deja, liko neatspausdintos, J.Basanavičius rašė:
"Per metų eiles savo germanizuojamai tautai pastatė tikrai amžiną
paminklą".
TOLMINKIEMIS
> Tollmingkehmen, Tollmingen (nuo 1938) > Čistyje Prudy
Buvęs
bažnytkaimis Šventainės upelio kairiame krante, 21 km į
pietvakarius nuo Stalupėnų. Tolminkiemis žinomas nuo XVI
a.
Parapija įkurta 1589. Parapijoje buvo 36 kaimai. Balupėnai,
Didžiuliai, Kiauniai, Raminta, Tėveliai, Varniai iki didžiojo
maro buvo gyvenami vien lietuvių. Visi Tolminkiemio apylinkės
gyventojai tuo metu irgi buvo lietuviai, tik keli vokiečiai gyveno dvare.
Didysis maras išretino lietuvius. Privažiavo kolonistų. XVIII a.
vidury Tolimkiemio parapijoje maždaug iš 4000 gyven-tojų tik
1000 bebuvo lietuvių.
Pirmoje
Tolminkiemio bažnyčioje (1589) nuo 1600 iki 1621 tarnavo vienas iš
lietuvių literatūrinės kalbos pradininkų Jonas
RĖZA, prieš tai kunigavęs Tilžėje. Mirus Karaliaučiaus
lietuviui kunigui, J.Rėza iš Tolminkiemio buvo perkeltas į
Karaliaučių. Kurfiursto Jurgio Vilhelmo remiamas, jis ten suredagavo
ir 1625 išleido Jono Bretkūno išverstas psalmes. Tai buvo
pirmasis mėginimas norminti lietuvių kalbą - J.Rėza nemažai
Bretkūno vartotų svetimybių pakeitė lietuviškais
žodžiais.
Paskirtas
T.kunigu, Kristijonas DONELAITIS atvyko čia gyventi 1743 lapkričio
pabaigoje. Per pirmuosius du dešimtmečius K.Donelaitis energingai
tvarkėsi savo parapijoje. Vietoj apgriuvusios bažnyčios jis
1756 iš lauko akmenų pastatydino naują. Tais pačiais
metais buvo pastatyta nauja mokykla, o 1764 - pastorių našlių
namai.
Laisvalaikiu,
be poezijos, rašė giesmes, kūrė muzikines kompozicijas (neišliko
nė vienos), dirbo fortepijonus, barometrus, mikroskopus, sodininkavo.
K.Donelaitis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, vokiečių,
graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų. Matyt, daug skaitė.
Jis buvo optimistas,ūmaus, energingo charakterio, linkęs bendrauti
su žmonėmis. Laikėsi pietistinių pažiūrų.
Į senatvę šiek tiek irzlokas. Štai ką jis sakęs
vokiečiui: "Per daug jūsų čia yra, ir lietuvninkams
sunku jus išpenėti. Ir už tai, kad lietuvninkai jus peni bei
ponais laiko, tai jūs dar norit iš jų kalbą atimti".
Kliuvo
nuo Kristijono ir lietuvninkams, bandantiems perimti svetimą gyvenimo būdą:
Ale
nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu!
Tarp
lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,
Kurs,
lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,
Lyg
kaip tikras vokietis mums gėdą padaro,
Daug
tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,
Vokiškas
dainas dainuot ir keikt pasipratin,
Ir
kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.
KARALIAUČIUS (Tvangystė) >
Konigsberg > Kaliningrad
Karaliaučius
- didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė,
iki XIX a. vidurio - Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs
abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Kryžiuočių
metraštininkas Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai šią
vietovę vadinę Tvangste (Tuwangste)
nuo ten buvusio tuo vardu miško. Prof. A.Salys manė, kad sembai
šį vardą bus tarę Tvanksta. Etimologiškai jis sietinas su lietuvių žodžiu
tvanka (tvenkinys). Vokiečiai
XIII-XIV a. tarmiškai rašė Kunigsberg,
Kunisberg, Konigsberg ir pan. Pagaliau nusistovėjo Konigsberg
vardas.
Nors
miestas augo valdomas ateivių vokiečių, tačiau jame ir jo
apylinkėse dar ilgai gyveno lietuviai. Yra duomenų, kad XVI a.
Karaliaučiuje lietuvių buvo apie 20 %
Visų gyventojų. Prasidėjus
reformacijos judėjimui Prūsijoje, pakito vietos lietuvių kultūrinis
gyvenimas.
Šv.Mikalojaus
(vėliau Šteindamo) bažnyčioje bene pirmiausia nuskambėjo
lietuvių kalba. Mat jau 1523 šioje miesto pakraščio bažnyčioje
vyko lietuvių pamaldos.
Pirmuoju
lietuvišku klebonu apie 1531 tapo kunigaikščio Albrechto
pasikviestas Šilalės klebonas Jonas TARTYLA. Jis ir pradėjo Karaliaučiuje laikyti
pamaldas lietuviškai.
Nuo
1550 Šteindamo bažnyčios pastorius, vėliau klebonas buvo
M.Mažvydo pusbrolis, religinės literatūros vertėjas Baltramiejus
VILENTAS (išvertė M.Liuterio mažąjį katekizmą,
paskelbė M.Mažvydo giesmyną). Tuo metu vis daugiau lenkų kėlėsi
į Karaliaučių. Lietuviai naudojosi bažnyčia
pakaitomis su lenkais.
Mirus
B.Valentui, 1587 į jo vietą iš Labguvos buvo perkeltas Jonas
BRETKŪNAS. J.Bretkūnas laikė tik lietuviškas pamaldas.
Karaliaučiuje, kur nereikėjo rūpintis bažnyčios
ūkiu, jis ėmėsi literatūrinės veiklos, išleido
giesmyną, "Postilę", baigė versti į lietuvių
kalbą Bibliją. 1601 pabaigoje prasidėjo maras. Eidamas 67 metus
J.Bretkūnas mirė maru. Po jo mirties, 1603, lietuviams buvo atiduota
erdvesnė Zakheimo bažnyčia, o Šteindamo palikta lenkams.
1604
iš Klaipėdos buvo pakviestas ir
Zakheimo bažnyčioje iki 1621 tarnavo Lozorius
ZENGŠTOKAS, 1612 išleidęs B.Vilento išverstas į
lietuvių k. "Evangelijas bei epistolas", parengęs ir išleidęs
lietuvišką giesmynėlį.
1612
lietuviškos parapijos pastoriumi tapo Jonas
RĖZA, žymus lietuviškos raštijos puoselėtojas.
1629 Karaliaučiuje kilo
maras. J.Rėza mirė nebaigęs rengti spaudai J.Bretkūno
Biblijos.
Svarbūs
yra Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko RĖZOS nuopelnai
lietuvių kultūrai (įsteigė Lietuviškos Biblijos
platinimo draugiją, rinko liaudies dainas ir išleido "Dainos
oder Litauische Volkslieder, populiarino K.Donelaičio "Metus").
Įsigalėjus
protestantizmui, Karaliaučius tampa lituanistikos centru. Protestantizmui
skleisti trūko dvasininkų, mokančių vietos gyventojų
kalbą. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus) 1542 įsteigė
Karaliaučiaus partikuliarą (aukštesniąją mokyklą)
dvasininkams rengti. Vedėju buvo paskirtas kunigaikščio
Albrechto patarėjas Abraomas
KULVIETIS. Netrukus partikuliaras buvo perorganizuotas į Karaliaučiaus
universitetą. A.Kulvietis tapo jo graikų ir hebrajų kalbų
profesoriumi.
1546
kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių
atvyko Martynas MAŽVYDAS. 1548
jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą.
Studijuodamas parengė pirmąją lietuvišką knygą
"Katekizmusa prasti žadei". 1549, kaip nemokantis vokiečių
kalbos, buvo paskirtas kunigu į Ragainę.
1724
m. gimė ir 1755-1788 m. Karaliaučiaus universitete dirbo žymus
lietuvių kilmės filosofas, klasikinės vokiečių
filosofijos pradininkas Imanuelis
KANTAS. Svarbiausi I.Kanto veikalai: "Grynojo proto kritika"
(1781, pažinimas per jutiminį stebėjimą) ir "Praktinio
proto kritika" (1788, filosofas teigė: kiekvienas turi elgtis taip,
kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti norma visiems). I Kanto
nuomone, Dievo negalima suvokti pojūčiais, negalima nei įrodyti,
nei paneigti jo buvimo. Tačiau tikėti Dievą būtina, nes be
tikėjimo negalima suderinti dorovinių reikalavimų su akivaizdžiais
blogio faktais.
Tekstai
parinkti iš knygos:V.Šilas, H.Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros
pėdsakai Kaliningrado srityje. Vilnius „Mintis“, 1990.
