Atgal ( 1 / 2003 )

Iš Mažosios Lietuvos istorijos

Įdomu pažvelgti, kaip, nutautinant Mažąją Lietuvą, keitėsi vietovių pavadinimai. Vokiečiai bent pradžioje keisdami vietovardžius jų tarimą pritaikydavo savo fonetikai. Vėliau, ypač nacistų laikais keitimai buvo vykdomi iš esmės, likviduojant lietuviškumo pėdsakus.

Gi sovietiniai funkcionieriai jau kūrė savo sovietinius pavadinimus, lyg jie būtų atsidūrę dykvietėje, arba tvirtindami, kad tose vietose gyventa slavų. Keista,  kad net dabartinis Rusijos prezidento atstovas Kaliningrado klausimais neseniai, paaštrėjus situacijai dėl tranzito, ėmė postringauti, kad Rytprūsiuose gyventa slavų, kad prūsai tai ir esą slavai. Pasižiūrėjus, kaip lengvabūdiškai pareigūnai keitė istorinius pavadinimus, neteks stebėtis ir dėl visokių paikų "istorijų" apie Rytprūsius. Pavydžiui:

GUMBINĖ > Gumbinnen   > Gusev

ĮSRUTIS >Insterburg > Černiachovsk

RAGAINĖ > Ragnit > Neman

TILŽĖ > Tilsit > Sovetsk ir t.t.

Mums gi pravartu prisiminti žymesnius lietuvių kultūros veikėjus, gyvenusius ir kxrusius Mažojoje Lietuvoje.

 

ŠILININKAI > Schilleningken > Ebertan (nuo 1938) > Chlebnikov

2,5 km į pietvakarius nuo Lazdynų yra Šilininkų gyvenvietė. Dar 1905 m. 40% gyventojų (iš  379) registravosi kaip lietuviai.

Kultūros veikėjas Jurgis  ZAUERVEINAS (Girėnas), nuo 1877 dažnai lankęsis Lietuvoje, paprastai apsistodavo Šilininkų kaime. Be to, jis yra gyvenęs Stalupėnuose, Girėnuose, Tilžėje. 1879 m. pradėjo bendradarbiauti M.Šerniaus leidžiamoje "Lietuviškoje ceitungoje" (joje 1880 pirmą kartą lietuvių kalba paskelbė garsųjį Hamleto monologą "Būti ar nebūti?").

1887 m. J.Zauerveinas buvo išrinktas "Birutės" draugijos pirmininku. Sumanė organizuoti lietuviškas jaunimo sekmadienio mokyklas. Kovodamas dėl lietuvių kalbos teisių, J.Zauerveinas patyrė daug nemalonumų tiek iš vokiečių, vadinusių jį išdaviku, tiek iš lietuvių laikraštininkų (prieš jį rašė K.Jurkšaitis, "Tilžės keleivio" redaktorius). Jo plunksnai priklauso 1879 m. parašytos eilės, virtusios Mažosios Lietuvos himnu:

Lietuvninkai mes esam gimę,

lietuvninkai mes turim būt.

Tą garbę gavome užgimę,

tą ir neturim leist pražūt.<...>

1906 m. kompozitorius St. Šimkus parašė šio himno muziką. Pirmąkart choras jį giedojo 1910 Kaune per Dainų šventę.

Daugumą J.Zauerveino eilių išleido Vilius Kalvaitis. J. Basanavičius buvo parengęs jo raštų dvitomį, bet jis liko neišleistas.

 

GIRĖNAI >Girrehnen, Guldengrund (nuo 1938) > Grivin

Kaimas - 2,5 km į Rytus nuo Kraupiškio, prie kelio į Būdviečius (dabartinis Malomožaiskoje). Čia 1848 m. gimė Vilius KALVAITIS, lietuvių tautosakos rinkėjas bei leidėjas. Baigęs pradžios mokyklą, triūsė tėvo ūkyje. 1880-1883 m. dirbo Berlyne, aplankė Italiją, Prancūziją, Austriją. 1894-12912 m. gyveno Tilžėje, vėliau persikėlė į Kaušius. Ten 1914.06.12 mirė. Palaidotas tėviškėje. Tilžės lietuviai ant kapo padėjo vainiką su užrašu: "Tėvynės meilė tave padarė neužmirštamu".

Apie 1880 m. V.Kalvaitis susipažino su J.MIKŠU ir jo bendraminčiais, kurie paskatino jį puoselėti gimtąją kalbą.  1888-1895 rinkdamas tautosaką, jis apėjo 90 Mažosios Lietuvos valsčių. V.Kalvaičiui teko patirti kai kurių lietuvininkų "vaišingumą", buvo išvadintas valkata, bedieviu, siundytas šunimis.

Jis sakė: "Kas savo kalbos nemyli, tas nė gyvulio vardo nevertas". Išleido dainų rinkinius (juose yra ir eilėraščių): "Naujosios Lietuvos dainelės" (Tilžė, 1886), "Rūtų lapeliai" (Tilžė, 1894), "Lietuvos kanklės" (Bitėnai, 1895), "Prūsijos lietuvių dainos" (Tilžė, 1905). Apie 560 jo užrašytų sakmių paskelbė J.Basanavičius.

1910 m. Tilžėje V.Kalvaitis išleido svarbiausią savo kūrinį "Lietuviškų vardų klėtelę" su 15000 asmenų, vietovių, upių ir kitų vardų. Apie V.Kalvaičio surinktas pasakas, kurios, deja, liko neatspausdintos, J.Basanavičius rašė: "Per metų eiles savo germanizuojamai tautai pastatė tikrai amžiną paminklą".

 

TOLMINKIEMIS > Tollmingkehmen, Tollmingen (nuo 1938) > Čistyje Prudy

Buvęs bažnytkaimis Šventainės upelio kairiame krante, 21 km į pietvakarius nuo Stalupėnų. Tolminkiemis žinomas nuo XVI a.  Parapija įkurta 1589. Parapijoje buvo 36 kaimai. Balupėnai, Didžiuliai, Kiauniai, Raminta, Tėveliai, Varniai iki didžiojo maro buvo gyvenami vien lietuvių. Visi Tolminkiemio apylinkės gyventojai tuo metu irgi buvo lietuviai, tik keli vokiečiai gyveno dvare. Didysis maras išretino lietuvius. Privažiavo kolonistų. XVIII a. vidury Tolimkiemio parapijoje maždaug iš 4000 gyven-tojų tik 1000 bebuvo lietuvių.

Pirmoje Tolminkiemio bažnyčioje (1589) nuo 1600 iki 1621 tarnavo vienas iš lietuvių literatūrinės kalbos pradininkų Jonas RĖZA, prieš tai kunigavęs Tilžėje. Mirus Karaliaučiaus lietuviui kunigui, J.Rėza iš Tolminkiemio buvo perkeltas į Karaliaučių. Kurfiursto Jurgio Vilhelmo remiamas, jis ten suredagavo ir 1625 išleido Jono Bretkūno išverstas psalmes. Tai buvo pirmasis mėginimas norminti lietuvių kalbą - J.Rėza nemažai Bretkūno vartotų svetimybių pakeitė lietuviškais žodžiais.

Paskirtas T.kunigu, Kristijonas DONELAITIS atvyko čia gyventi 1743 lapkričio pabaigoje. Per pirmuosius du dešimtmečius K.Donelaitis energingai tvarkėsi savo parapijoje. Vietoj apgriuvusios bažnyčios jis 1756 iš lauko akmenų pastatydino naują. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja mokykla, o 1764 - pastorių našlių namai.

Laisvalaikiu, be poezijos, rašė giesmes, kūrė muzikines kompozicijas (neišliko nė vienos), dirbo fortepijonus, barometrus, mikroskopus, sodininkavo. K.Donelaitis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, vokiečių, graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų. Matyt, daug skaitė. Jis buvo optimistas,ūmaus, energingo charakterio, linkęs bendrauti su žmonėmis. Laikėsi pietistinių pažiūrų. Į senatvę šiek tiek irzlokas. Štai ką jis sakęs vokiečiui: "Per daug jūsų čia yra, ir lietuvninkams sunku jus išpenėti. Ir už tai, kad lietuvninkai jus peni bei ponais laiko, tai jūs dar norit iš jų kalbą atimti".

Kliuvo nuo Kristijono ir lietuvninkams, bandantiems perimti svetimą gyvenimo būdą:

Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu!

Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,

Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro,

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin,

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.

 

KARALIAUČIUS (Tvangystė) > Konigsberg  > Kaliningrad

Karaliaučius - didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio - Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai šią vietovę vadinę Tvangste (Tuwangste) nuo ten buvusio tuo vardu miško. Prof. A.Salys manė, kad sembai šį vardą bus tarę Tvanksta. Etimologiškai jis sietinas su lietuvių žodžiu tvanka (tvenkinys). Vokiečiai XIII-XIV a. tarmiškai rašė Kunigsberg, Kunisberg, Konigsberg ir pan. Pagaliau nusistovėjo Konigsberg vardas.

Nors miestas augo valdomas ateivių vokiečių, tačiau jame ir jo apylinkėse dar ilgai gyveno lietuviai. Yra duomenų, kad XVI a. Karaliaučiuje lietuvių buvo apie 20 %

Visų gyventojų. Prasidėjus reformacijos judėjimui Prūsijoje, pakito vietos lietuvių kultūrinis gyvenimas.

 

Šv.Mikalojaus (vėliau Šteindamo) bažnyčioje bene pirmiausia nuskambėjo lietuvių kalba. Mat jau 1523 šioje miesto pakraščio bažnyčioje vyko lietuvių pamaldos.

Pirmuoju lietuvišku klebonu apie 1531 tapo kunigaikščio Albrechto pasikviestas Šilalės klebonas Jonas TARTYLA. Jis ir pradėjo Karaliaučiuje laikyti pamaldas lietuviškai.

Nuo 1550 Šteindamo bažnyčios pastorius, vėliau klebonas buvo M.Mažvydo pusbrolis, religinės literatūros vertėjas Baltramiejus VILENTAS (išvertė M.Liuterio mažąjį katekizmą, paskelbė M.Mažvydo giesmyną). Tuo metu vis daugiau lenkų kėlėsi į Karaliaučių. Lietuviai naudojosi bažnyčia pakaitomis su lenkais.

Mirus B.Valentui, 1587 į jo vietą iš Labguvos buvo perkeltas Jonas BRETKŪNAS. J.Bretkūnas laikė tik lietuviškas pamaldas. Karaliaučiuje, kur nereikėjo rūpintis bažnyčios ūkiu, jis ėmėsi literatūrinės veiklos, išleido giesmyną, "Postilę", baigė versti į lietuvių kalbą Bibliją. 1601 pabaigoje prasidėjo maras. Eidamas 67 metus J.Bretkūnas mirė maru. Po jo mirties, 1603, lietuviams buvo atiduota erdvesnė Zakheimo bažnyčia, o Šteindamo palikta lenkams.

1604 iš Klaipėdos buvo pakviestas  ir Zakheimo bažnyčioje iki 1621 tarnavo Lozorius ZENGŠTOKAS, 1612 išleidęs B.Vilento išverstas į lietuvių k. "Evangelijas bei epistolas", parengęs ir išleidęs lietuvišką giesmynėlį.

1612 lietuviškos parapijos pastoriumi tapo Jonas RĖZA, žymus lietuviškos raštijos puoselėtojas. 1629 Karaliaučiuje  kilo maras. J.Rėza mirė nebaigęs rengti spaudai J.Bretkūno Biblijos.

Svarbūs yra Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko RĖZOS nuopelnai lietuvių kultūrai (įsteigė Lietuviškos Biblijos platinimo draugiją, rinko liaudies dainas ir išleido "Dainos oder Litauische Volkslieder, populiarino K.Donelaičio "Metus").

 

Įsigalėjus protestantizmui, Karaliaučius tampa lituanistikos centru. Protestantizmui skleisti trūko dvasininkų, mokančių vietos gyventojų kalbą. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus) 1542 įsteigė Karaliaučiaus partikuliarą (aukštesniąją mokyklą) dvasininkams rengti. Vedėju buvo paskirtas kunigaikščio Albrechto patarėjas Abraomas KULVIETIS. Netrukus partikuliaras buvo perorganizuotas į Karaliaučiaus universitetą. A.Kulvietis tapo jo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi.

1546 kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko Martynas MAŽVYDAS. 1548 jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą. Studijuodamas parengė pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmusa prasti žadei". 1549, kaip nemokantis vokiečių kalbos, buvo paskirtas kunigu į Ragainę.

1724 m. gimė ir 1755-1788 m. Karaliaučiaus universitete dirbo žymus lietuvių kilmės filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis KANTAS. Svarbiausi I.Kanto veikalai: "Grynojo proto kritika" (1781, pažinimas per jutiminį stebėjimą) ir "Praktinio proto kritika" (1788, filosofas teigė: kiekvienas turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti norma visiems). I Kanto nuomone, Dievo negalima suvokti pojūčiais, negalima nei įrodyti, nei paneigti jo buvimo. Tačiau tikėti Dievą būtina, nes be tikėjimo negalima suderinti dorovinių reikalavimų su akivaizdžiais blogio faktais.

Tekstai parinkti iš knygos:V.Šilas, H.Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros             pėdsakai Kaliningrado srityje. Vilnius Mintis, 1990.

Hosted by uCoz