Atgal ( 1 / 2003 )

Klemensas Jorudas

MASKARADAS

 

Tankų  vikšrais išvarpytu, nuo dažno rudenio lietaus pažliugusiu kaimo vieškeliu palengva kapstėsi pirmyn sunki, kaip tada žmonės sakydavo, kareiviška, brezentu dengta mašina. Kelias, perkirtęs nedidelį miškelį, lyg specialiai slėpdamasis tarp krūmų ir medžių, vingiavo kiek žemiau telkšančio, neužaugomis pušaitėmis nusmaigstyto ir jau pirmojo sniego nubalinto durpyno pakraščiu. Kitoje kelio pusėje,  nuo durpyno prasidedančios kalvelės papėdeje, po dangų siekenčiais šimtamečiais medžiais, pakele netvarkinga juosta tęsėsi   Biržų Lauko kaimo vienkiemiai.  Frontui sustojus ties Klaipėda, už šios medžiais apaugusių sodybų juostos lygiose, lyg specialiai nuo keliu važiuojančiųjų akių paslėptuose  laukuose, iki pat pakopomis besileidžiančių į Akmenos upelio daubas skardžių, buvo įrengtas laikinasis užfrontės aerodromas. Vos praslinkus frontui, dar ankstyvą rudenį, čia jau buvo pilna kariškių, o kiek vėliau ne tik aplinkinių kaimų gyventojus, bet ir jų arklius,  ir šunis pastoviai gąsdino kylančių bei nusileidžiančių lėktuvų motorų gaudesys.

Sėdintysis mašinos kabinoje šalia vairuotojo gana apkūnus, raudonskruostis karininkas susikaupęs studijavo didelio, netvarkingai sulankstyto, ant planšetės pamesto žemėlapio kvadratą. Jis retkarčiais, atitraukęs akis nuo žemėlapio, nepatenkinto žmogaus žvilgsniu apžiūrėdavo  iš kairės kelio pusės besitęsiančius,  nuo laiko į žemę susmegusius su pojuodusiomis sienomis ir gerokai vėjo apdraskytais stogais po šimtamečiais klevais prisiglaudusių vienkiemių pastatus. Mašina, pasiekusi ties Juzaičio sodyba atsišakojantį į aerodromą keliuką,  nepasuko  į jį, o nuvažiavo tiesiai duobėtuoju kaimo vieškeliu. Tik ties  Žvilių kryžkele, kai prieš akis atsivėrė plati panorama su  stūksančia ant priešingo Akmenos daubų kranto, lyg ant delno, stambia, pavyzdingai sutvarkyta sodyba, sėdinčiojo kabinoje karininko veide įsižiebė žaisminga šypsenėlė. Šioje kryžkelėje mašina pasuko kairėn į  kelią, kuris, peršokęs Akmenos daubas, per buvusias Vaičių kaimo ganyklas  vingiuoja Obelyno bei Vaitimėnų link.

Stovėję prie aerodromo sargybiniai, kažkokio  pasąmonės instinkto paveikti, atkreipė dėmesį į pro šalį pravažiavusią jiems nepažįstamą mašiną, ir, ieškodami  užsiėmimo, pradėjo akimis sekti šį naująjį objektą. Juos daugiau domino ne pati mašina, o tai, kaip jai pasiseks įkopti į statųjį Vaičių kalną, nes jau visas aerodromas žinojo, jog iškritus pirmajam sniegui, net vežiojęs karininkus amerikoniškasis  vilis ne visada iš pirmo karto įveikdavo šią kliūtį. Vos nusileidus mašinai nuo Biržu Lauko kalno, susirinko visas būrys kariškių, norinčių pamatyti kaip ši sunki mašina ne tik riaumos, bet ir manevruos, kopdama pažliugusiu keliu į statųjį  kalną. Tačiau realybė pasirodė kur kas proziškesnė. Mašina, vos porą kartų sustojusi, ir kažkiek pirmyn atgal prabuksavusi, palyginti gana lengvai įveikė šią kliūtį. Žiūrovai, jau buvo pradėję skirstytis, kai netikėtai vežiojęs karininkus ūsuotasis vairuotojas, atkreipė dėmesį į tai, kad ta jiems nežinoma mašina  pasuko keliuku vedančiu į  tą sodybą, kurioje buvo apsigyvenę du šio aerodromo karininkai. Jis, tikėdamasis jog  pas jo vežiojamus karininkus atsibastė kažkokie  draugai ar svečiai, skubiai apie tai pranešė mechaninių dirbtuvių vedėjui kapitonui  Piotrui Tichonovičiui. Piotras, nenorėdamas gaišti laiko, paprašė savo vairuotoją:

                  - Nuvažiuok , Grigorjevič, pažiūrėk kas tai per svečiai ir, jei jie ieško manęs ar politruko, tai atvesk juos čia į areodromą.

  Grigorjevičius įsėdo į savąjį vilį ir jau ruošėsi įvykdyti karininko prašymą, kai jaujos, kurioje buvo įrengtos aerodromo mechaninės dirbtuvės, durys prasivėrė ir jose pasirodęs Piotras įspėjo savąjį vairuotoją:

                  -  Važiuodamas paimk porą kareivių ir būkite atsargūs. Velniai žino, kas jie tokie, tie nelauktieji svečiai.

Kareivių ieškoti neprireikė. Iš karto atsirado savanorių tokiam pasivažinėjimui.

Įvažiavusi į  Jorudų kiemą sunkioji mašina iškart apsisuko, lyg  pasiruošdama kuo skubiausiai šį kiemą apleisti ar reikalui esant bėgti. Iš brezentu dengto kėbulo iššoko sušalę, vilkintys kakininkų uniformas kariškiai. Jie rankose laikė paruoštus kovai ginklus ir, žengę vos keletą žingsnių nuo mašinos iki namo slenksčio,  staigiu kojos smūgiu atidarydami duris, įvirto į virtuvę.

            - Banditų ir vokiečių sodyboje nėra? vietoje įprastinio pasisveikinimo, remdamas ruošusiai pietus  motinai į krūtinę automato vamzdį, sušuko vienas iš įėjusiųjų.

Iš pergąsdintos šeimininkės sužinojęs, jog samdomieji vyrukai vykdo miško kirtimo prievolę Grublinėje, o tarnaitė Onutė išėjusi pas savo tėvus į Pabremenį ir šiuo metu vienkiemyje   yra tik jos vyras ir trys maži vaikai, įsibrovėliai iš karto panoro visus juos pamatyti. Tėvas ir mažylis Feliukas kažką  veikė valgomajame kambaryje, tai motina , praverusi šio kambario duris, parodė juos neprašytajam svečiui.

           - O du vyresnieji vaikai kažkur kieme bėgioja, - nekreipdama dėmesio į tokį svečio agresyvumą, šaltai paaiškino motina.

             - Surasti juos ir atvesti į kambarį, - toliau įsakinėjo įsibrovėliai.

Motina ruošėsi dar kažką paaiškinti įsibrovėliams, kai staiga vėl atsidarė virtuvės durys ir jose pasirodė dar vienas kariškis, kuris laikė sustvėręs už  rankų abu jos vyresniuosius vaikus, o šie spyriojosi, verkė ir nenorėjo jo klausyti.

              -Kuo mano mažyliai jums prasikalto?- nekreipdama dėmesio į įremtą į jos krūtinę ginklą, šokosi ginti savo vaikus motina.

              - Tegu pasėdi kambaryje, kol mes pavalgysime,- paaiškino įtempęs į kambarį vaikus kariškis, - o tu paieškok mums pavalgyti. Būdoje šalta. Mes norime valgyti ir sušilti.

            - Pietūs dar neišvirti, teks palaukti, - ėmė aiškinti  motina.

            - Mums tavo viralo nereikia, nešk lašinius, dešras, kumpius, skilandį, - švaistydamasis ginklu įsakinėjo jai kariškis, -  mes skubame.

Tėvas  bandė dar kažką aiškintis, bet užklydę kariškiai, demonstratyviai išplėšė iš jo rankų ramentus ir, panauduodami jėgą, sugrūdo visą šeimą į valgomąjį kąmbarį. Palikę prie durių vieną sargybinį, jie ėmė plėšti sodybą.

            - Tikriausiai ir karininkų kambarį ištuštins, - galutinai supratęs tų neprašytųjų svečių apsilankymo tikslą, pašnibždomis ištarė tėvas, - ir tie mus dar apkaltins.

Nors neprašytieji svečiai  ir labai skubėjo, tačiau jiems dar nebaigus darbuotis  tėvas pro galinį kambario langą pamatė, kaip iš vieškelio į mūsų keliuką pasuko karininkus vežiojęs amerikoniškasis vilis, kuriome be mums gerai pažįstamo ūsuotojo vairuotojo sėdėjo dar du kovai pasiruošę kareiviai.

           - Nu dabar tai prasidės, - su baime ištarė tėvas ir, kiek palaukęs, jis paliepė mums: - Jei ims šaudyti, gulkite visi ant grindų!

Pamatęs įvažiuojantį į kiemą amerikoniškajį vilį, mus saugojęs kareivis išsigandęs suriko:

- Gult! Nelįsti prie langų! Ir jau visai piktai: Ant grindų!

Vilis sustojo ties kiemo vartais. Iš jos iššoko sėdėjęs ant užpakalinės sėdynės kareivis.  Ant permesto per dešinįjį  petį diržo, alkūne prispausdamas prie krūtinės, jis laikė paruoštą kovai automatą. Tik ritmiški  rankos  pirštų  judesiai, pastoviai kontroliojantys atstumą nuo pirštų galų iki nuleidimo mechanizmo, galėjo išduoti  tą įtampą, kurią jis stengėsi  nuslėpti nuo sėdinčiojo dengtosios mašinos kabinoje karininko akių. Nedaėjęs keletą žingsnių iki mašinos, jis įprastu, mechaniniu tos pačios rankos judesiu atidavė pagarbą ir, kaip to reikalauja ustavas, atraportavo:

                  - Mes ieškome kambario savo karininkui.

                  - Mano vyrukai jau šią vietą užėmė, - net neatidarydamas kabinos durelių, tingiai atsakė apkūnus karininkas. - Teks jums paieškoti kitos vietos nakvynei.

Kareivis dar kartą kilstelėjo ranką ir sugrįžo į savają mašiną. Vairuotojas draugiškai pamojavo ranka stovinčiosios kieme mašinos vairuotojui ir nuvažiavo savais keliais. Įtampa atslūgo. Sargybinis mums leido atsikelti nuo grindų, bet prie lango net prisiartinti neleido. Kareiviai, stvėrę  visą tai, kas po ranka papuolė, paskubomis sušoko į  mašinos kėbulą. Tik kai jų mašina baisiai burgzdama ir dūmydama išriedėjo iš kiemo, tėvai pamatė, jog ir karininkų kambario durų plombos nuluptos, durys paliktos praviros ir kambaryje viskas apversta aukštyn kojomis .

             - Nu dabar tai turėsime bėdos, - ėmė nerimauti tėvas, - tas politrukas Ivanas mus už visą tai apkaltins, mums atkeršydamas dar kokių nebūtų dalykų prisigalvos. Motin, tau dar atsirūgs tas jo peršautasis  pasoginis puodas, už kurį tu jį taip pylavojai - ir kiek pamįslijęs pasisuko į mus. - Vaikai, kad nei vienas man prie to kambario  nei artyn . Pagrąsė jis visiems pirštu.

Kol motina šiek tiek atsigavo, kol jai nuo širdies nusirito tų atėjūnų įvarytoji baimė, tėvas ėmėsi apsižiūrinėti, ką tie nevidonai išnešė, ką sulaužė ar sugadino. Jam nespėjus net iki kamaros nueiti, į kiemą vėl įriedėjo net dvi aerodromo mašinos, pilnos kareivių. Pirmas pro virtuvės duris pas mus įbego Piotras. Įsitikinęs, jog mes visi sveiki, nubėgo apžiūrėti, ką tie nevidonai išnešė iš jų kambario. Ivanas atvažiavo trečiąja aerodromo mašina tik po to, kai jau visi vienkiemio kampai buvo patikrinti, kai jau buvo galima apytikriai pasakyti, kiek  pridaryta nuostolių tėvams ir kas iš karininkų kambario pavogta.

Prieš Kalėdas tėvai buvo paskerdę stambią, gerai nupenėtą kiaulę. Lašiniai, kumpiai jau buvo įsisūriję ir  prieš porą dienų tėvai buvo juos atitempę į kaminą rūkymui. Dešros jau buvo išrūkytos ir kabojo paruoštos laikymui. Pilnas kibiras smalčiaus (specialiai išlydytų kiaulės taukų) stovėjo kamaroje. Duonos puskepalis ir nuo Trijų karalių užsilikę pyrago gabalėliai, taip pat buvo kamaroje.  Visą tai užtikę, tie neprašytėji svečiai išvežė. Be minėtųjų valgomų daiktų jie dar išnešė tėvo išeiginius kailinius, gerąjį sieninį laikrodį, porą mamos pasoginių lovatiesių ir daug kitokių smulkesnių daiktų.

Piotras, jau seniai gyrėsi, jog po to, kai bus išvaduota Klaipėda, jam esančios pažadėtos atostogos, ir jis labai kruopščiai ruošėsi kelionei į gimtąjį Jekaterinburgą, kaip jis sakydavo, į dabartinį Sverdlovską. Šiam tikslui jis jau senai buvo paruošęs keletą bonkų degtinėsš kurias, nuslėpęs nuo Ivano, laikė  savajame lagamine. Gautąją prieš pat Naujuosius metus uniformą Ivanas jau pirmąjį vakarą  užsidėjęs, lyg tas mūsų didysis kalakutas, pasijuto dabita ir kiekvieną dieną ja pasidabinęs vaikščiojo į aerodromą. Piotras savąją uniformą nenešiojo, o kruopščiai išvalęs ir išlyginęs, laikė  pakabintą ant sienos,  kad prieš savo vaikystės draugus galėtų pasipuikuoti, kaip rusai sako, pasirodyti prie pilno parado (paradinei apsirengęs). Apsilankę svečiai visą šį jo turtą išnešė, visą pasiruošimą kelionei sujaukė. Jis širdo, keikėsi, bet Ivano pasiūlymą - pasivyti plėšikus ir iš jų viską atsiimti - griežtai atmetė.

- Man žmonių gyvybė brangesnė už pavogtąją uniformą. Plėšikus reikia gudrumu, o ne ginklu priversti visą tai grąžinti, reikia juos  areštuoti be rimtesnio susirėmimo, be šūvių, - atvirai išsakė savo mintis  Piotras.

            Ivano  lagaminus neprašytėji sveteliai irgi patikrino. Pirmiausiai jis pasigedo tų savo ordinų ir medalių, kurių jis nenešiojo, bet laikė lagamine.  Iš jų gavimo (apdovanojimo) istorijų pastoviai šaipydavosi Piotras. Kiek aš tada supratau,tikriausiai daugiau negu pusę savo ordinų ir medalių Ivanas, kaip  darbuotojas turintis kažą  bendro su jų skirstymu, buvo paprasčiausiai sau prisirašęs. Ivanas labai pergyveno netekęs jo renkamos trofėjinių ginklų (pistoletų, revolverių ir t. t.) kolekcijos iš kurios aš buvau matęs tik vienintelį  Kolto sistemos revolverį, kurį gal daugiau kaip prieš mėnesį tėvas jam atremontavo. O kai Ivanas pamatė, kad net ir nuo jo didžiojo medinio lagamino nusukta spynelė ir jame buvę jo asmeniniai daiktai sujaukti, jis  išbalo, jo rankos ėmė drebėti. Patikrinęs šį lagaminą  jis net neprakomentavo kas iš jo paimta.

 .- Reikia skubiai pakelti lėktuvą ir pasižiūrėti kieno ta mašina ir kur ji nuvažiavo, - kiek atsitokėjęs ėmė sanprotauti Piotras. Kelias pažliugęs, toli ji nuvažiuoti nespėjo. Turėtume ją kažkur ne per toliausiai  surasti. O kai žinosime kur ji yra, tai  ją ir sulaikyti  galėsime žymiai  lengviau.

Ivanas jo sumanymui pritarė. Tėvas dar patarė karininkams ieškoti nenaudėlių  Vaitimėnų, Obelyno ar Vytogakos kaimuose, nes jo įsitikinimu plėšikai išsigauti į Tauragės kelią negalėjo. Jų mašina sunki, o tiltas per Bremeną menkas. Jei jie ten bandys važiuoti, tai tikrai tada jūs jų  mašiną   po tuo tiltu atrasite.

Karininkai, palikę sargybinius mūsų kieme, išskubėjo į aerodromą. Maždaug po pusvalandžio iš aerodromo pakilo lėktuvas. Mes vaikai ilgai jį sekėme akimis, kaip jis suko ratus kažkur virš Vaitimėnų, Obelyno, Vytogalos ir kitų kaimų, esančių toje pusėje į kurią nuvažiavo brezentu dengtoji mašina.

Jau temstant, iš kaimo vieškelio į mūsų keliuką pasuko arklių pora kinkytas vežimas. Arklius važnyčiojo ant pasostės ( permestos per kripes lentos) atsisėdęs, į burnosą susisupęs senis. Virš kripių kyšojo šiaudai, apart jų vežime daugiau nieko nesimatė. Privažiavus vežimui kiek arčiau, tėvas atpažino seniūno Juzaičio arklius, bet niekaip negalėjo suprasti kas tas per senis juos važnyčioja. Vežimui atsidūrus prie kiemo vartų, senis, kaip tai paprastai daro kaimiečiai, nuvertė nuo galvos kapišoną, o po to nutraukė ir patį burnosą nuo pečių ir net nepakėlęs jo palų nuo pasostės, atgalia ranka nustūmė visą tai ant kripėse gulėjusių šiaudų. Tik kai senis nušoko nuo vežimo ir pasisuko į mus, mes atpažinome jame kapitoną Piotrą. Jis kažką šuktelėjo ir iš po šiaudų išlindo keturi kareiviai su paruoštais kovai ginklais. Net tėvas nustebo pamatęs visą šį maskaradą. Priėjęs arčiau ir matyt didžiuodamasis savo išmone, Piotras paklausė tėvą:

- Kaip jums atrodo, ar plėšikai galės įtarti, kad šis vežimas juos vejasi?

Iš Piotro sužinojome, jog  atlikęs žvalgybą lakūnas mašinos niekur neužtiko. Lakūnas sakėsi, jog jis iš viršaus įžiūrėjęs iki miško vedančias mašinos vėžias. Miške, tarp medžių šakų tos vėžės pasimetusios, jų  nebuvę galimo atsekti. Iš miško išeinančiuose keliuose mašinos vėžių irgi nesimatę. Iš jo žodžių buvo galima suprasti, jog mašina kažkur  Obelyno girioje slepiasi. Ji greičiausiai ten  sustojo nakvynei, ir jis suruošė šį maskaradą tam,  kad nepastebėtas galėtų prie tų plėšikų prieiti, netikėtai staigiai juos užpulti ir areštuoti.

              - Greičiausiai pas ką nors pamiškėje nakvynei sustojo, - bandė aiškinti tėvas, - miške be ugnies nakvoti šalta, o ugnį kurti jie neišdrįs.

- Iš šitų velnių visko galima tikėtis, - iškošė pro dantis Piotras, - su vienu vežimu aš juos vytis prisibijau. Paimsime jūsų arklius antrajam. Kareivius Grigorje-vičius jau renka, greitai juos čia atveš.

Tėvas nenorėjo šiam reikalui duoti nei savo arklių, nei vežimo, bet Piotras, net nekreipdamas į tai dėmesio, ėmėsi pats šeimininkauti. Kai Grigorjėvičiaus perpildytas kareiviais vilis įvažiavo į mūsų kiemą, antrasis specialiai persekiojimui paruoštas vežimas stovėjo kieme. Piotras, paėmęs iš tėvo seną burnosą, aprengė juo vieną kareivį ir įbruko jam vadžias. Kitą kareivį jis privertė apsivilkti senovinius, po močiutės mirtės niekieno nenešiojamus kailinius ir bulviakasį sijoną  ir pasodino jį ant pasostės šalimais važnyčiojančiojo arklius kareivio. Keturi ar penki kareiviai sulindo į jiems specialiai padarytą landą po šiaudais. Vežimas jau ruošėsi išvažiuoti iš kiemo, kai iš trobos išbėgo mama, nešina didžiąja močiutės skara ir nuo slenksčio ėmė šaukti:

-   Palaukit! Kaimo bobos be skaros į ratus nesėda. Aš jums štai ką suradau!

Ji priėjusi prie vežimo, užmetė kareiviui ant galvos skarą ir įprastais moteriškų rankų judesiais, surišo ją pasmakrėje skaros kampais pridengdama jo nugarą ir pečius. Atsitraukusi porą žingsnių apvedė akimis sėdinčiąją ant pasostės porą ir patenkinta rezultatu ištarė:

- Tikrai niekas jūsų neatskirs nuo susiruošusių į tolimą kelią senių.

Lindėję po šiaudais kareiviai linksmai sužvengė. Kažkuris iš jų šūktelėjo:

- Vasia, žiūrėk kad tu  bobiškuose sijonuose nesusipainiotum, kai prireiks kautis.

Vežimai pajudėjo. Tėvas nervinosi, nerimo. Piotras pamojavo ranka savo vairuotojui ir sustabdęs arklius jį paprašė:

- Grigorjevičiau, paimk dar savanorių ir sek mus iš paskos. Tik nelįsk arti, kad viso mūsų maskarado nesugadintum.

Tėvas, supratęs jog daugiau nieko padaryti nebegali, įspėjo išvažiuojančiuosius:

- Kaimo arkliai neapšaudyti. Užtikę mašiną nelįskite prie jos su vežimais. Arkliai pasibaidys ir jums visokių nemalonumų gali pridaryti. Saugokitės, geriau be šaudymo reikalą sutvarkykite ir visi sveiki sugrįžkite.

- Taip ir padarysime, - linksmai atsakė jam Piotras.

Prasidėjo ilgos ir sunkios laukimo valandos. Vieškeliu Vaitimėnų link nuvažiavo pilnas prisėdęs kareivių Grigorjevičiaus vilis. Vėlai, jau apie pusiaunaktį iš aerodrono sugrįžo Ivanas. Jis buvo piktas, nekalbus ir net nevakarieniavęs krito į lovą. Tėvas ir motina nervinosi, vis bėgiojo į kiemą pasiklausyti ar nesigirdi šūviai, gal kur Piotro vyrukai jau kaujasi. Naktis praslinko ramiai. Paryčiais, kai sugrįžusi Onutė jau šėrė kiaules, vieškeliu, su visomis įjungtomis šviesomis, aredromo  link nuvažiavo dvi mašinos. Viena iš jų, kuri retkarčiais patekdavo į apšviestą už jos važiavusios mašinos kelio ruožą, buvo panaši į Grigorjevičiaus vilį, o antrosios tamsoje net įžiūrėti nebuvo įmanoma. Dar apytamsiais, iš vieškelio į mūsų kiemą pasuko du  pilni  kareivių vežimai. Kareiviai  šūkavo, kažką linksmai aptarinėjo. Vežimams privažiavus arčiau, mes atpažinome savo arklius. Kieme, nušokęs nuo vežimo, Piotras griežtai kažkam įsakė:

- Veskite juos į kambarį!

Nuo vežimų ėmė šokinėti žmonės.

- Ne visus, o tik majorą ir tuos, kurie po mūsų kambarį šniurinėjo, - vėl sukomandavo Piotras.

Ivanas pabudo nuo sukelto kieme triukšmo ir paskubomis apsirengęs įslinko į valgomąjį kambarį, nes karininkų kambario langai buvo į daržo pusę ir pro jos nesimatė, kas darosi kieme. Jis net nespėjo prieiti prie lango, kai atsidarė virtuvės durys ir jose pasirodė apkūnus, įraudusiu veidu vyriškissu majoro antpečiais. Kambario kampas prie durų skendėjo  prieblandoje, nes menka spinksulė kiek ryškiau teapšvietė tik stalą. Ivanas, įžiūrėjęs jog įėjusysis vilki majoro uniformą, įprastiniu žestu atidavė jam pagarbą. Iš už majoro nugaros pasigirdo pritrenkiantis Piotro juokas. Ivanas sutriko. Sėdėjęs už stalo tėvas, kaip ir Piotras, skambiai nusijuokė. Tik tada, kai mes, vaikai, pamatėme, kad majoro rankos kažkokiu diržu jam už nugaros surištos ir greta Piotro stovintis kareivis savo automato vamzdį laiko įrėmęs į majoro nugarą, visi plyšome juoku.

Aprimus juokui į kambarį įvedė dar tris kariškius surištomis rankomis. Du iš jų vilkėjo leitenanto , o vienas staršinos uniformą. Piotras, privedęs arčiau prie stalo vieną iš leitenantų ir rodydamas jį Ivanui, iškošė pro dantis:

            - Šitas sakosi tavo didįjį čemodaną ištuštinęs, - ir įžuliai pažvelgęs Ivanui į akis tęsė toliau, - ir nori mus įtikinti, kad, va, visą šį lobį jame užtikęs.

Sulig šiais žodžiais jis padėjo ant stalo nedidelį, į švarų skudurą suvyniotą ryšulėlį. Ivanas, jį pamatęs, išraudo ir visas įsitempė, lyg tas mūsų pėcelinis gaidukas ruošdamasis peštynėms su  didžioju kalakutu. Jo rankos ėmė drebėti. Piotras atrišo ryšulėlio mazgą. Jame buvę auksiniai žiedai, pora rankinių ir vienas kišeninis laikrodis, keletas grandinėlių, sagių ir kitokių kažkokiais  skaidriais brangakmeneis inkrustuotų moteriškų bei vyriškų papuošalų sužibo blankioje spinksulės šviesoje. Piotras paėmė iš ryšulėlio vieną rankinį laikrodį, ir ištiesdamas jį Ivanui, griežtai paklausė:

             - Gal pasakysi, kaip šis dar ankstyvą rudenį asmeniškai pulkininko Vasilijaus Stalino įteiktasis  lakūnui Kirilovičiui laikrodis galėjo atsirasti tavajame lagamine? Prieš mėnesį visas mechanines dirbtuves aukštyn kojom apvertei jo beieškodamas, ir dar šaipeisi, kad  tokius brangius vyriausybinius apdovanojimus reikia saugoti  labiau už savo gyvybę, o ne mėtyti kur pakliuvo. Ir jau dėdamas atgal į ryšulėlį minėtąjį laikrodį tęsė: - O gal pasakysi, iš kur tu gavai šiuos auksinius daiktus ir kitus laikrodžius?

             - Aš esu jūsų visų politinis vadovas. Jūs privalote į visus mano klausimus atsakyti, o aš atsakau tik į mane paskyrusių viršininkų, bet  pavaldinių klausimus. Tada, kai mus pulko vadas iškvies,  ten ir išsiaiškinsime, - visas išraudęs šaukte iššaukė Ivanas. Čia pašaliniai. Tu nori prieš juos mane pažeminti  kaip partijos įgaliotą jūsų įdėjiniam lygiui formuoti kapitoną. Kapitoną, kuris pasiryžęs už liaudies laisvę, už kamunizmo pergalę, už tėvynę, už Staliną savo gyvybę paaukoti. Tu ne prieš mane, o prieš partiją ranką pakėlei. Atsirūgs dar tau visa tai.

Keli kariškiai išgąsčio pilnomis akimis stebėjosi Piotro drąsa, kiti, tiesiog delnais užspaudę burnas , niekaip neįstengė sutramdyti juos užplūdusios juoko bangos.

Piotras, atidžiai pažūrėjęs Ivanui į akis, vėl surišo į mazgelį visą šį turtą ir jau susitvardęs šaltai ištarė:

            - Gerai,  mes aerodrome viską išsiaiškinsime. Ir apžvelgęs kambaryje susirin-kusius karius, pratęsė: - O ką man daryti su tais plėšikais? Gal juos irgi paleisti?

Niekas į šį jo klausimą  nei vieno žodžio nepasakė. Kiek palaukęs jis kreipėsi į prie durų stovėjusią motiną:

            - Gal ir tau, šeimininke, širdis suminkštėjo ir nebėra noro tiems jus apiplėšu-siems vagims snukius išdaužyti?

            - Man nesinori savo mazgotės į jų purvinus snukius terlioti, - pusiau rimtai, pusiau juokais atsakė motina.

            - Motin, jie kariškiai, mes net neturime teisės prieš juos ranką pakelti, - į pokalbį netikėtai įsikišo tėvas. Karius pažeidusius duotąją priesaiką turi bausti jų vadai, o ne jų užkariautuoje teritorijoje gyvenantys civiliai, tokie kaip mes beteisiai žmonės.

             - Jų vadai, - kreivai šyptelėjo Piotras. - Tai gavę atostogas užkardos dalinių karininkai. Jie važiuodami namo užsigeidė trofėjų dovanų savo žmonoms ir meilužėms. Tai ir sumanė pakeliui  plėšikauti.  Karininkai, kurie  saviesiems kareiviams į nugaras šaudo, kai tie šaukdami ūraaa... priešą atakuoja. Jie ne žmonės. Jiems viskas galima. Juos ir partija, ir  pats Stalinas taip auklėja.

           - Nutilk! jau atgavęs positikėjimą savimi,  ėmė valdyti situaciją Ivanas. Tu ne tik karininkus, bet ir visą partiją nori išniekinti, kareivių akivaizdoje sovietinę valdžią ir  jos vadą generalisimą  Staliną pažeminti. Tai tau taip nepraeis. Tu nežinai su kuo reikalą turi. Didvyriu per greitai pasijutai. Aš prie eilinių tau daugiau nei žodžio nebeištarsiu. Viską išsiaiškinsime dalinyje, - ir, trenkęs durimis, Ivanas nuėjo į savąjį kambarį.

Piotras pilnu neapykantos žvilgsniu pasižiūrėjo į išeinančiojo Ivano nugarą. Durims užsitrenkus, jis dar kurį  laiką tylėjo, tikriausiai įtemptai kažką  svarstė ir, staiga susitvardęs, pakėlė akis į kambaryje stovėjusius karius.

-   Vyrukai, nuveskite suimtuosius į aerodromą, - draugiškai jis paprašė karius.

            - O ką daryti  su mūsuoju politruku? nedrąsiai paklausė vienas iš karių. - Irgi vesti?

           - Ne, - kažkaip tingiai atsakė Piotras, - jis ir pats ateis savojo aukso atsiimti. 

Kareiviai išvedė suimtuosius. Visi susėdę į Juzaučio vežiną išvažiavo iš kiemo. Bemaž tuo pačiu metu trinktelėjo prieškambario durys, ir mes  pamatėme kaip puikuo-damasis savo naująja uniforma,  nebijodamas net batus susitepti, taku pro sklepą į pakalnę, tiesiai malūno link nuskubėjo Ivanas.

            - Skuba, nori pirmas viršininkams viską atraportuoti, - kažkaip abejingai pralemeno Piotras. Tikriausiai kietai miegojo ir net neįtaria, kad Grigorjevičiaus vilis ir ta suimtųjų užkardos karininkų mašina jau seniai aerodrome. Jau seniai visi žino, jog mano vyrukai tą plėšikų gaują  sulaikė be jokio triukšmo, be šūvių. Tiesa, rišant rankas vienas leitenantas pabandė sambo veiksmus demonstruoti, bet mano vyrukai irgi ne iš molio drėbti. Gavęs porą smūgių, jis lyg pelų maišas susmuko ir po to apsiramino. Jį surištą Grigorjvičius į sanitarinį dalinį nuvežė.

Mama paskubom ruošė pusryčius. Piotras virtuvėje nusiprausė, nusiskuto ir tik po to sėdo pusryčiauti. Visi laukė, kada jis papasakos, kaip jiems sekėsi plėšikus suimti, o jis vis tylėjo. Tik kai valgant tėvas jį tiesiai paklausė, jis lyg nenorėdamas pradėjo pasakuoti, jog plėšikus jie užtikę Obelyno girininkijoje. Mašina buvusi įkišta po eglėmis, kuriomis visa girininkijos teritorija apsodinta. Kautis net neprireikę, nes gerokai priėnęs, kad nesušalti, sargybinis, ramiausiai snaudęs mašinos kabinoje. Jį sutvarkę taip vykusiai, kad net šuo nesulojęs. Namo durys net neužrakintos buvę, tai jie taip netikėtai kietai įmigusius plėšikus užklupę, kad jų majorą tekę net gerai pajudinti, kol šis iš po vakarykščių vaišių susigaudęs, kas su visa jų grupe nutikę. Gaila tik girininkijos pastate gyvenusių žmonių. Tie plėšikai juos visus suvarę į kamarą, surišę rankas ir kojas, lentomis užkalę vienintelį kamaros langelį, užrišę duris ir net šiaudų nepametę, palikę surištuosius šalti ant plikos kamaros aslos. Per naktį žmonės taip sušalę, kad kai juos išlaisvinę, jie ne tik paeiti bet ir šnekėti nebeįstengę. Tais pačiais diržais mano vyrukai ir majorui ir visiems kitiems tik rankas terišo. Jie viską - ir degtinę ir spiritą, kuriuos iš mano lagamino ištraukė, per vieną vakarą išrijo, už tai mes taip lengvai su jais susidorojome.

           - O kur dėjosi visi iš mūsų sodybos pagrobtieji daiktai? nutraukdama tingų Piotro pasakojimą , paklausė mama.

           - Viskas tebėra jų mašinoje. Aš nuėjęs į aerodromą paprašysiu vyrukų, kad jie atvarytų  ją į jūsų kiemą, tada viską kas jūsų atsirinksite. Ten daug visokių gėrybių prikrauta.

            Apie pusiaudienį į mūsų kiemą įriedėjo dengta brezentu sunkioji mašina. Tėvai apsidžiaugę išskubėjo ieškoti savųjų daiktų. Brezentinėje mašinos būdoje viskas buvo sujaukta, suknista, suversta. Tėvas greitai surado savo išeiginius kailinius. Jie gulėjo patiesti ant purvinų kėbulo grindų  sumindžioti, išpurvinti. Baisu buvo juos net į rankas paimti. Kiek paieškojusi mama užtiko apverstą dugnu į viršų kibirą su smalčiumi. Nei dešrų, nei lašinių, nei kumpių, nei kitų išneštųjų daiktų mašinoje jau nebebuvo. Sužinojęs ką tėvai tikėjosi atrasti mašinoje, atvaręs ją vairuotojas pusiau rimtai, pusiau juokais prasitarė:

  - Ryte atėjęs į aerodromą, politrukas pirmasis apžiūrėjo, kas geresnio yra po tuo brezentu, nu ir suprantama kai ką  sau pasiėmė. Tai pamatę kariai, sulaikė mašiną ir iki tol jos nelietę, išsigando, kad jiems nieko nebeliks,  ne tik jie patys, bet ir jų draugai pasirūpino, kad kuo mažiau gėrybių iš sulaikytosios mašinos kėbulo galėtų sau pasisavinti tie karininkai, kurie bijojo galimų nemalonių šios operacijos pasekmių ir net piršto nepajudino, kad sutramdytų kapitono Piotro Tichonovičiaus lagaminus ištuštinusius nenaudėlius. - Ir lyg stengdamasis užjausti ar net  pagirti motiną, tęsė toliau: -   O dešros ir lašiniai tikrai skanūs buvo. Bemaž visi aerodromą saugantys kareiviai šiandien į tą valdiškają košę net pažiūrėti nenori. Nejaugi jūs  savo rankomis mokate tokius skanėstus pagaminti? Rusijoje net fabrikuose tokių nepadaro.

Tą vakarą nei Petras nei Ivanas į savo kambarį net nakvynei nebesugrįžo. Ryte atvažiavęs jų ūsuotasis vairotojas su pora kareivių surinko jų daiktus ir kaip didžiausią paslaptį pasakė tevui:

             - Mūsų daliniai ruošiasi galutiniam Klaipėdos išvadavimui. Aerodrome daug darbo, karininkams suradome kitą kambarį prie pat aerodromo. Po Klaipėdos išvadavimo visas mūsasis aerodromas persikels toliau į vakarus, arčiau fronto. Ir kiek patylėjęs, kažkaip nedrąsiai pridūrė: Piotras tikriausiai daugiau nebegalės pas jus užeiti. Jis baisiai norėjo su jumis atsisveikinti. Jis asmeniškai manęs prašė, kad pasakyčiau tai jūsų mergaitei Onikei, kad karui pasibaigus, jis, jei išliks gyvas,  būtinai  pas ją atvažiuos. Tai geriausia iš visų merginų, kurias jam teko ne tik prieš karą bet ir karo metu sutikti. Jam kaip tik tokia žmona prie širdies.

Tėvai susižvalgė nelabai suprasdami apie kokią mergaitę kalbama. Tai pastebėjęs ūsuotasis vairuotojas šelmiškai nusišypsojo ir paaiškino:

             - Piotras kalbėjo apie tą Onutę, kuri jam formą išskalbdavo ir išlygindavo. Nu tą, kuri  pas jus ateina, tarnauja ir nakvoja.

             - Kvederių Onutė, - pirmoji susiprotėjo  Stasikė.

  Tai kad ji rusiškai vos keletą žodžių temoka, - vis dar nesuprasdama apie ką eina kalba, įsiterpė mama, - kaip jie susišnekės?

            - O kur vis tik  dingo karininkai? Netikėtai kalbą pasuko kita linkme tėvas.

Vairuotojas pradžioje papurtė galvą, o po to pridėjęs pirštą prie lūpų parodė jog apie tai kalbėti negalima.

             - O kur vis dėlto dėjosi daiktai, kuriuos iš mūsų atėmė tie nenaudėliai iš spec- dalinių, ar kaip ten  kitaip  užkardos dalinių karininkai,  - neiškentusi paklausė mama. Piotras sakė, jog visa tai likosi mašinoje.

              - Buvo, bet pražuvo, - keistai šyptelėjęs atsakė ūsuotasis vairuotojas. Maisto produktus kareiviai surijo. Geresniuosius daiktus karininkai išsinešiojo, o tą laikrodį, kuris va šitame jūsų kambaryje ant sienos kabodavo į pulko štabą  Ivanas perdavė. Matyt, nori įtikti vadams, kad tie jam ir iš šios balos išsikapstyti padėtų. Toks tokiam visad ranką paduoda ir nuo visokių nemalonumų apsaugo. Rusai sako: ranka ranką visad mazgoja. Tas neprapuls. Man tik Piotro gaila. Jis nemoka gyventi taip kaip  mūsasis politrukas.  Nelabai paiso nei vyresniųjų, nei partijos, nei vyriausybės nurodymų. Viską daro savo galva, už ką dažnai ir nukenčia.

Ir toliau slinko monotoniškos, trumpos pastoviai apsiniaukusios  dienos su dažniau lietų, o ne sniegą nešančiais, tiesiog žeme besiritančiais debesimis. Ore nesimatė nei vieno lėktuvo. Kažkur toli, vakarų pusėje retkarčiais pasigirsdavo  sprogusių bombų ar sviedinių atgarsiai. Visi laukė, kada galiausiai kris paskutinis vokiečių atramos taškas Lietuvos žemėje Klaipėdos uostas. Tikriausiai tos pačios mintys kamavo ir Piotrą. Jis taip svajojo apie šia proga pažadėtasias atostogas, apie būsimąją kelionę į Jekaterinburgą. Kažin ar po to, kai bus išvaduota Klaipėda, jam bus lemta, užsidėjus taip kruopščiai Onutės išlygintąją naująją  karininko uniformą, pabuvoti internate ir susitikti su draugais, su kuriais drauge praleido ir gerąsias ir blogąsias savo vaikystės dienas.

O viska žinančios kaimo moterėlės, lyg didžiausią karinę paslaptį viena kitai patyliukais perdavinėjo paskutiniąją naujieną:

            - Iš susikivirčijusiųjų tarpusavyje aerodromo karininkų kažkoks didelis jų viršininkas atėmęs ginklus, nuplėšęs jų antpečius ir net be diržų susodinęs į mašiną ir kaip kokius didžiausius nusikaltėlius su ginkluotų kareivių priežiūra išvežęs į Kūtimų aerodromą.  Sako, netoli to aerodromo, Jokubaičių kaime, ūkininko Macaičio troboje apsistojęs aviacijos eskadrilės vadas pulkininkas Vasilijus Stalinas, to iš Kremliaus visos Rusijos komunistų vado Visarinovičiaus Stalino sūnus. Tai jam ir teksią spręsti visus karininkų ginčus.

O kai kurios  daugiau išmanančios net ir apie tų  kivičų priežastis bei jų pasekmes ėmė spėlioti:

- Kai lėktuvai dėl blogo oro ilgai negali skraidyti, tai iš nuobodulio lakūnai ima vienas kitą visaip įžeidinėti, ir iš to visi nesusipratimai kyla. Tikriausiai ir šį sykį jų vadai visą kaltę suvers ant tų debesų, kurie su savo šlabdriba visą padangę užgožė ir neleido lėktuvams nuo žemes pakilti.

Hosted by uCoz