Atgal ( 4 / 2002 )

                       Klemensas Jorudas

 

VIENTURTIS

 

 Per naktį iškritęs sniegas  baltu puriu sluoksneliu pridengė visad purvinas Maskvos gatves, prišiukšlintus, varnalėšomis apaugusius kiemus ir juose stūksančius, tik ką numetusius žaliąjį rūbą, medžius ir krūmus. Šis, motinos-gamtos per vieną naktį sukurtas, net gražiausiose pasaulio pasakose neišsakytas miesto žavumas, atsispindėdamas  dar ryto aušros neišsklaidytos nakties prieblandoje snūduriuojančių daugiaaukščių namų languose, jau skverbiasi  pro pirmųjų žiemos šalčių ledo ornamentais išvedžiotus tų langų stiklus į jaukiai sutvarkytus, šiltus maskviečių butus. Šeima dar miega, bet mama jau kelintą kartą skubiais žingsniais matuoja koridoriaus ilgį nuo virtuvės iki  vaiko miegamojo ir atgal iki virtuvės. Virtuvėje, palikta ant karštos dujinės plytelės liepsnos keptuvė su bulviniais blynais jau skleidžia  aštroką svilėsių kvapą. Greta jos, spjaudydamas vandens purslus, bei aukštai virš dangtelio išmesdamas garų kamuolius, it geizeris, šnypščia daug kuo matęs senasis arbatinukas.

- Sūneli, Juruti, laikas pusryčiauti, o tu vis dar lovoje, - Jau kelintą kartą nuo vaiko miegamojo slenksčio pasigirsta švelnus rūpestingos motinos balsas.

Galiausiai vaiko miegamajame tingiai sugirgždi panešioto lovos čiužinio spyruoklės. Pasigirdę kažkokie šiurenantys garsai, lyg tai kažkas po lova ieškotų ir niekaip neįstengtų surasti kambarinių šlepečių, ir tingiai besirąžančio bei žiovaujančio vyro gilūs atodūsiai liudija, jog sūnus jau ryžosi išlysti iš išvakarėse jo mamos rūpestingai paklotos lovos. Praslinkus keletui minučių, prasiveria vaiko miegamojo kambario durys ir koridoriuje pasirodo užsimiegojusio devyniolikmečio vyruko galva. Ilgi, šviesiai rusvi plaukai, lyg bėro arklio karčiai, išsidraikę į visas puses, madinga, su giliomis iškarpomis maikė pusiau sugrūsta į nerūpestingai užtemptas sportines kelnaites. Maikės iškarpėje, toje vietoje kur prie nugaros priglunda kairysis mentikaulis ant dar nespėjusios prarasti žavinčios vasaros saulės paliktojo rudumo odos matosi kelios nelabai ryškios ovalios formos dėmelės, primenančios dažytų lūpų prisilietimą su vos įžiūrimais dantų pėdsakais centre. Jo  akys dar pusiau užmerktos, veide jaučiami kažkokie ne labai apčiuopiami lyg tai nepasitenkinimo, lyg tai susirūpinimo atspindžiai.

- Mam, krauk viską ant stalo, - prašlepsėjęs puse koridoriaus įsakmiai suniurna vienturtis Jurukas, - aš jau einu.

Su lig šiais žodžiais jis atsiduria ties praviromis vonios kambarėlio durimis. Pamatęs, kad vonia laisva, skubiai smunka į šį  kvepiantį muilu, šampūnais bei pastomis, jaukiai sutvarkytą kambarėlį ir kruopščiai uždaro paskui save duris. Apie pusvalandį iš vonios sklinda vandens čiaupo srovės skleidžiami garsai bei tingus apautų kambarinėmis šlepetėmis kojų trepsėjimas. Pro plyšius iš vonios kambarėlio į koridorių skverbiasi vos jaučiamas tabako dūmų kvapas.

- Sūneli, jau viskas ant stalo, - vėl rūpestingai jam primena mama, - atauš, bus neskanu valgyti.

Iš vonios nesigirdi jokio atsakymo. Motina pastato ant stalo puodukus ir išpilsto į juos tik ką išvirtą kavą.

- Sūneli, mums jau laikas į darbą, - vėl bando sūnaus kantrybę motina.

Jokio atsakymo, tik pasigirsta užsukamo vandens čiaupo garsas. Iš tėvų miegamojo į virtuvę įeina jau įlindęs į kostiumines kelnes užsivilkęs kruopščiai išlygintus baltinius bei pasirišęs kaklaraištį  tėvas.

- Senai laikas pusryčiauti, - susirūpinimo kupinu balsu ištaria jis, - Šiandien rytinis posėdis. Aspirantai ginasi. Aš gi tau vakar sakiau, kad šiandien negaliu vėluotis.

- Tavo mėgstamieji blynai jau ant stalo. Tuoj sūnus ateis. Visi drauge papusryčiausime, - bando jį nuraminti motina, - tie tavo aspirantai palauks.

Tėvas, nekreipdamas dėmesio į motinos prašymą, sėda prie stalo ir ima krauti sau į lėkštę blynus.

- Net nesitikėjau, kad taip meistriškai tu išmoksi tuos blynus kepti, rydamas seilę pagyrė savo mylimąją Nataliją tėvas, - tokie skanūs bulviniai man visad primena mamą, mano vaikystę kloniais išraižytoje Žemaičių žemėje, gimtąją bakūžę tarp Bremenos ir Akmenos. Prisimeni vasarą aš tave vedžiojau po visas tas vietas, apie visus savosios vaikystės džiaugsmus ir vargus ne tik papasakoti bet ir tas vietas kurias aš basakojis mindžiau tau  parodyti  norėjau, o tu vis bijojai, kad kaimiečiai tavęs neužkalbintų ir ne tik man, bet ir visiems mano giminaičiams sakeisi, kad tau gėda, kad nei sūnus, nei tu pati per tiek metų šeimyninio gyvenimo nei kiek lietuviškai nepramokote.Tu tada bandei visus įtikinti, kad iki  sekančios kelionės  į Lietuvą  judu abu išmoksite kalbėti lietuviškai. O pasirodo išmokti tokius skanius  bulvinius blynus kepti lengviau, negu  keletą žodžių pasakyti mano gimtąja kalba.

- Nuo pirmadienio tikrai pradėsiu lietuviškai mokytis, - truputį rausdama, bet gana įtikinamai pasižadėjo Natalija, - vadovėlis jau seniai guli ant mano rašomojo stalo. Tik vis laiko neužtenka. Ir tie blynai daug laiko atima kol bulves suskuti, kol jos iškepi. Aš nemoku taip greitai suktis kaip tavo mama.

-  Nejaugi pusryčius tu ir šiandien viena ruošei? nepatikėjęs jos žodžiais paklausė tėvas, -  ar nors bulves suskusti Jurukas tau pagelbėjo?

- Tai kad  vaikas vakar vėlai grįžo, - dar labiau rausdama ima teisinti sūnų mama, - jam  bent kiek pamiegoti reikia, - ir pasisukusi į vonios duriu pusę jau gana griežtai pareikalauja:

- Juruti, visi jau prie stalo, tik vieno tavęs laukiame.

- Nelaukite, - lyg kirviu kerta iš vonios balsas, - man šiandiena tik į antrąją paskaitų porą.  Aš suspėsiu...

Motina dar labiau išrausta ir nieko neatsakiusi sūnui sėda prie stalo. Vos tėvams pradėjus pusryčiauti atsiveria vonios kambarėlio durys ir į virtuvę virste įvirsta vienmarškinis, dailiai nuaugęs ir kruopščiai  susišukavęs vyrukas. Mama sujuda. Ji bando pristumti Juruko kėdę arčiau stalo.

- Moč, nešokinėk! - įsakmiai ištaria tėvas, - tegul jis pats viską susiranda.

- Sūnus kreivai dėbteli į tėvą. Motina, lyg susigėdusi susigūžia savo kėdėje ir mechaniškai kemša į burną didelį blyno gabalą

- Įvertinęs griežtai nusiteikusio tėvo veido išraišką sūnus susitvardo, nuryja seilę o kartu su ja ir paruoštąjį atsakymą. Virtuvėje įsivyrauja nejauki tyla.

- Bent pasilabinti prieš sėsdamas prie stalo gali ar ne? nutraukia tylą griežtas tėvo balsas

Jokio atsakymo. Sūnus akimis suranda jam paruoštąją kėdę, pastūmė ją prie stalo, sėda ir šakute ima kapstytis blynų lėkštėje. Abu tėvai įtemptai jį stebi. Pajutęs augančią įtampą galiausiai jis pro dantis iškošia:

- Labas rytas.

Motina su dirbtine šypsenėle mandagiai jam atsako, o tėvas, karčiai nusišypsojęs, paklausia:

- Kas su tavimi darosi, kad net žodžio normaliai pasakyti nebegali? Nesuprantu dėl ko taip išpuikai...  Taip tinginiauti pradėjai...

 Visi tyli. Tėvas, nesulaukęs atsakymo, tęsia toliau:

- Tikriausiai ir su koledžo dėstytojais taip kaip ir su mumis elgėsi ir viso to pasėkoje jau antrą semestrą be stipendijos sėdi.

Kalbėdamas tėvas ima karščiuotis. Jis nori dar kažką sakyti, bet netikėtai jį nutraukia mama.

- Tet, duok bent pusryčius ramiai pavalgyti.

Sūnus, susigūžęs kėdėje, spokso į prikrautą blynų lėkštę ir tyli. Tėvas nuryja seilę ir atvirai parodo jog jis nepatenkintas tokiu perdėtu mamos rūpestingumu bei saviauka sūnaus naudai. Kurį laiką visi tyliai valgo. Nors pusryčiai skanūs ir gana kruopščiai paruošti vis tiek apetito niekas nejaučia. Kiek atslūgus įtampai sūnus kreipiasi į motiną:

- Mam, aš nebeturiu nei žetonų metro, nei talonėlių autobusui, - ir nutaisęs saldžią miną tęsia, - man pinigų reikia, pėstute iki koledžo nenueisiu.

Motina nori kažką sakyti, bet tėvas užbėga jai už akių

- O kur dėjai savo lengvatinį studento bilietą? - piktai paklausia jis sūnų, - pinigus jam įsigyti aš tau dar prieš penkioliktąją įteikiau.

Sūnus sudreba ir lyg ieškodamas pagalbos pasižiūri motinai tiesiai į akis, bet išvydęs tėvo žvilgsnio atšaldytą motinos šypsenėlę pradeda lementi.

- Tai kad aš... užsikerta, lyg nežinodamas ką toliau sakyti. Skubiai meta žvilgsnį į tėvo, į motinos pusę ir supratęs, kad šį kartą niekas jo neužjaus tęsia toliau, - tai kad aš nespėjau laiku tuos pinigus perduoti kurso seniūnei. Ji visada bilietus išpirkdavo dvidešimtąją mėnesio dieną, o tada dvidešimtoji buvo sekmadienis, tai ji išpirko aštuonioliktąją ir dvidešimtąją mano pinigų jau nebepriėmė.

- Aišku, dėl vieno tinginio ji antrą kartą eilėje nestovės, - sūnaus pasakojimą griežtai prakomentavo tėvas.

Sūnus nurijo susikaupusias burnoje seiles ir nekreipdamas dėmesio į tėvo repliką drąsiai tęsė toliau:

- Mama dabar man duoda pinigus žetonams ir troleibuso bilietėliams. Taip ir vargstu.

Tėvas karčiai šyptelėjo ir užuot užjautęs taip sunkiai vargstantį sūnų  piktai ištarė:

- Negana to, kad jau antrą semestrą be stipendijos sėdi, vis laiku nespėji tai kokios nors įskaitos gauti, tai egzamino išlaikyti,  dabar dar naują išmonę išsigalvojai pinigus laiku  nebegali atiduoti... Apsileidimas... Tinginystė... Kitaip to nepavadinsi.

Bekalbėdamas tėvas įširdo. Tai pastebėjusi motina bandė jį nuraminti

- Tėvai nesikarščiuok, taip nereikia, - gelbėdama sūnų įtikinamai kalba mama, - šį kartą  jis tikrai laiku viską susitvarkys, ir pinigus atiduos, ir įskaitas surinks, ir egzaminus išlaikys, - ir metusi kupiną užuojautos  žvilgsnį į sutrikusio sūnaus veidą pridūrė, - juk taip sūnel?

Nesulaukęs sūnaus atsakymo tėvas tęsė toliau:

- Nors Dievas tau suteikė neeilinius gabumus vis tiek mokytis nenori, namuose ką nors mamai padėti laiko neužtenka, o tiksliau pasakius noro nėra. Vien tik naktiniai pasivaikščiojimai, draugai  galvoje, - jau piktai barėsi tėvas, - net tavo sujauktąją lovą pastoviai mamai tenka pokloti. Gyveni lyg koks berankis invalidas, kuris net pats savęs aptarnauti negali. Mėgsti vis ką nors naujo grėbtis, o pradėtuosius darbus net neįpusėjęs į šoną meti, - vis labiau karščiavosi tėvas.

            - Vaikas visada kaltas, - ironiškai pamėgdžiodamas tėvo intonaciją nutraukė jo kalbą Juras, - ką aš gero padarau niekas nemato. Mano reikalais niekas nesidomi, - toliau šokosi lyg varlė prieš dalgį sūnus, - jums tik mokslai, darbai, o kas dedasi mano dūšioje, kokios mano bėdos niekam nerūpi, - ir ironiškai nutęsė, - tėvai vadinasi, o vaiko likimu nesidomi.

Pajutusi sūnaus agresyvumą į ginčą įsikišo mama.

- Tavo pagrindinis darbas ir rūpestis sėkmingai baigti koledžą ir rudenį įstoti į institutą.

- Dar ko, - nutraukė ją karščiuodamasis sūnus, - aš juk sakiau, kad institute nesimokysiu. Užteks man koledžo. Aš nenoriu būti viršininku kaip tėtis. Man reikia su draugais pabūti.. Gyventi reikia jaunam, o ne senatvėje.

- Ir rudenį išeiti į kariuomenę, - ironizuodamas sūnaus aistras pastebėjo tėvas, - tau kito kelio nėra institutas arba kariuomenė. Kariuomenė su Dagistanais, Čėčniomis ir kitais mirtį žadančiais malonumais.

- Tėvai, ką tu kalbi, - pasiruošusi krūtine pridengti sūnų šoko motina, - nejaugi mes leisime, kad mūsų sūnelis su tokia silpna sveikata turės eiti į kariuomenę? Nejaugi mes patys jį atiduosime kančioms, diedovščinai, mirčiai?

- Jis pats renkasi savo gyvenimo kelią, - piktai jai atkerta tėvas, - Aš už jį nesimokysiu, nenešiosiu pinigus jo lengvatiniam bilietui, neisiu į kariuomenę. Jis jau vyras, o ne krūtimi maitinamas kūdikis. Laikas pradėti savo galva gyventi. Dirbs, mokysis visada kuo galėdamas padėsiu, o jei tinginiaus, prieštaraus tegul eina šunims šėko pjauti...

- Tau ik dirbti, mokytis, - įsikarščiavęs šaukė Juras, - o kaip aš gyvenu, kokie mano interesai, kokie draugai tau nerūpi, - su ašaromis akyse šaukė sūnus, - aš galiu tavo duonos neėsti, man mama valgyti išvirs, pinigus kelionei į koledžą duos.

- Ką tu kalbi, - bando sūnų nuraminti motina, - tuos pinigus ir tą duoną tėvas uždirba...

- Nereikia man jo pinigų, - rėkte rėkia Juras, - aš jam nereikalingas... Aš jam nerūpiu... Jis net nežino, kad mane Rita atstūmė, kad Galia mane į mokslus išmainė, kad...

- Kad jau antri metai lankai vairuotojų kursus ir dar teisių negavai, kad jau greitai bus treji metai kai išardei dviratį ir iki šiai dienai vis nerandi laiko jam surinkti, - į toną sūnaus isterijai pusiau juokais, pusiau piktai  atrėžė tėvas.

Sūnus užsidegė, lyg šiaudų kūgyje vėjo įpūsta kibirkštis. Jo veidas išraudo, rankos ėmė drebėti. Jis bando kažką sakyti, bet liežuvis neapsiverčia burnoje ir girdisi tik garsas primenantis įsiutinto šuns urzgimą.

- Sūneli, tau reikėjo drauge su Gale mokslu daugiau domėtis, - bando jį nuraminti motina, - dar ir dabar nevėlu. Ji labai gera ir graži mergaitė. O Ritos nėra kuo gailėtis. Ji man iš pirmo žvilgsnio nepatiko. Ji...

- Moč, tu ruošėsi gyventi su marčia ar sūnus, - nutraukė motinos mintis tėvas, - jis gyvens, jis tegu ir renkasi. Turi galvą, o ne kopūstą. Gabus, dailiai nuaugęs, bet tinginys - kokio dar visas baltas svietas nematė. Nejaugi bent viena padori  mergina bus patenkinta tokiu tinginiu, tokiu mamos lepūnėliu. Visos merginos ieško vyro, o ne tuščio muilo burbulo.

Dar nebaigus tėvui kalbėti sūnus pašoko, sviedė ant stalo šakutę ir peilį, grubiai pastūmė pilną blynų lėkštę. Visą tai padarė taip staigiai jog greta stovėję stiklainiai su bruknių uogiene ir tiršta grietine apvirto ir nuriedėjo stalu. Kavos puodukas, pašokęs aukštyn irgi apsivertė ant šono. Išsiliejusi kava, uogienė ir grietinė susiliejo į vieną didelę margaspalvę dėmę, kuri pamažu plėtėsi ir artėjo prie stalo krašto. Po keleto įtemptų akimirkų pasigirdo lašais nuo stalo krentančio skysčio garsai

Tėvas ir motina žiūrėjo nustebę į sūnų nežinodami ką jam besakyti, o šis, nieko nelaukdamas, demonstratyviai trenkė virtuvės duris ir perbėgęs šlepsinčiais žingsniais koridorių, tą patį pakartoja su miegamojo kambario durimis. Miegamajame jis giliai atsidusęs krenta į dar nepaklotą lovą ir kurį laiką įsikniaubęs į pagalvę kukčiojo. Nuo patirto įžeidimo jo pečiai , nugara ir net kojos bejėgiškai drebėjo.

Pirmasis nuo netikėto sūnaus elgesio atsikvošėjo tėvas ir šaltai, bet gana piktai ištarė:

- Dar to betrūko, kad tavo lepūnėlis imtų viską namuose daužyti ir mus vaikyti, - ir pasižiūrėjęs į išsigandusios ir drebančios motinos veidą priduria, - nusiramink. Reikia su jo rimtai pakalbėti. Užtenka jam pataikauti.

Motina, tik dabar pamačiusi apverstus stiklainius, griebia jos ir stato ant stalo, lyg norėdama išgelbėti dar nespėjusią išsilieti grietinę ir uogienę.

- Tėvai, tu per daug griežtas su jo, - ji atsikvepia, aplaižo išteptus uogiene pirštus ir tęsia toliau, - matai koks jis jautrus. Iš tiesų, tėvai, gal būt per mažai mes jo gyvenimu domimės, jo sunkumais, jo bėdomis. Jis tikrai nė kaip negali susirasti sau draugės. Vis kažkokie konfliktai.

- Kaip nebus konfliktų, jeigu visos tos jo draugės, kurias aš mačiau, tikros egoistės, savanaudės, o jis lyg gaidys vištų pulke, bando jas visas suvaldyti, jomis pasinaudoti. Neišmokiau vaiko pastovumo, atkaklumo ir to , kad gyvenime viskas pasiekiama juodu darbu, pastoviu rūpesčiu, prakaitu. Kiek jis tų visokiausių kursų lankė, bet nei vienų nebaigė. Ruošėsi egzaminams į institutą, o kai reikėjo stoti išsigando, tau pritariant pasirinko lengvesnį kelią koledžą. O dabar jau vėl pradeda tave įtikinėti, kad institutas jam visai nereikalingas, kad tik karjeristai ir visokio plauko eksploatatoriai institutuose tesimoką. Jis, sakosi, nenorįs būti nei eksploatatoriumi, nei viršininku, nei karjeristu ir todėl institute nesimokysiąs. Neleidai jam laiku gerai užpakalį išvanoti, tinginį išvaryti tai dabar greitai jis jau ims mums kailį vanoti.

- Nereikia taip griežtai, - bando nuraminti jį motina, - paaugs, susiprotės. Viskas gerai bus. Jis toks mielas vaikelis, kai viskas gerai jam sekasi. Kai iš jo tiek daug niekas nereikalauja.

- Nu, šiandieninės šunybės aš jam tikrai taip nepraleisiu. Kai tik nusiramins reikės priversti jį viską sutvarkyti: nuvalyti stalą, išplauti virtuvėje grindis ir svarbiausia atsiprašyti. Tik po to bus galima su jo žmoniškai kalbėtis.

-  Gerai, gerai, - nuoširdžiai sutiko mama, - visą tai jis tikrai padarys. Einu pažiūrėsiu, ką jis ten savo kambarėlyje dabar daro.

Motina skubiai išeina. Tėvas susirūpinęs baigia valgyti blynus, išgeria kavą ir senu įpratimu pradeda rinkti nuo stalo indus, bet prisiminęs tik ką pažadėtąją sūnui bausmę, viską palieka taip kaip stovi. Po virtuvės kriauklės čiaupu nusiplauna rankas. Visą tai daro mechaniškai, nes galvoje sukasi ir įvairiausiais atspindžiais atsikartoja tik ką įvykusio ginčo vaizdai, sūnaus atžagarumas, motinos saviauka bet kuria kaina pataikauti vienturčiui ir staiga prisiminęs, kad jau pasivėlavo į darbą, kad visi  ir mokslinės tarybos nariai, ir  aspirantai jo jau senai  laukia, viską metęs išskuba į institutą.

Miegamajame motina bando nuraminti taip netikėtai įsikarščiavusį sūnelį, bet jis nenori su ja net kalbėtis. Supratusi, jog jos pastangos beprasmės, grįžta į virtuvę ir koridoriuje susitinka išskubantį į darbą vyrą.

- Aš jau visą pusvalandį į posėdį vėluojuosi, - paskubomis pabučiavęs žmonai į skruostą ištaria jis ir išbėga pro duris.

Motina, tik dabar supratusi, jog ir ji jau vėluojasi į darbą, paskubomis numeta chalatą, persirengia, apsiauna tik ką vyro jai padovanotus žieminius batus ir išeidama dar kartą primena sūnui, kad jis bent virtuvę sutvarkytų. Tačiau neišgirdusi jokio atsakymo ji dūšios gilumoje susitaiko su tuo, kad sūnus net nesirengia nieko daryti, paskubomis užsimeta paltą ir išeina.

Vėlai vakare nešina pirkiniais sugrįžusi iš darbo ji net nenustebo pamačiusi virtuvės stalą tokiame pat stovyje, kokiame paliko ryte išeidama. Net sūnaus apverstasis puodukas nepakeltas. Tik atidžiau pasižiūrėjusi suprato, kad  bemaž visi blynai kažkur dingę, lėkštėje paliktas tik vienas prisvilęs blynelis. Grietinės stiklainis nepakeltas, bet ištuštintas ir net išlaižytas,  cukrus išbarstytas ant stalo, ant darbinio virtuvės staliuko paliktas pusiau nugertas kavos puodukas. Įėjusi į vaiko kambarį pamatė sujauktą vaiko lovą, net grindų, prie durų numestą batų šepetį ir batų tepalu išteptą greta stovinčio minkštakrėslio medinę rankų atramą.

Jai dar nespėjus net savo pirkinius po šaldytuvo bei virtuvinių spintelių lentynas išdėlioti iš darbo sugrįžo tėvas. Pamatęs nesutvarkytą virtuvę, sujauktą vaiko miegamajame lovą, išmėtytus koridoriuje Juro batus ir rūbus jis piktai suniurna:

- Motin, mums teks rimtai užsiimti to tinginio auklėjimu.

Motina jam pritaria ir baigusi dėlioti į vietas parneštuosius pirkinius skubiai imasi tvarkyti virtuvę, ruošti vakarienę

Sūnus kaip ir vakar, užvakar ir kitais paskutiniojo mėnesio vakarais namo sugrįžo vėlai, kai tėvai jau miegojo. Vos sūnui atrakinus duris rūpestingoji motina tuoj pašoko iš šilto guolio ir nei žodžio neprasitarusi apie ryte įvykusį nesusipratimą nuskubėjusi į virtuvę ėmė šildyti vakarienę savajam vienturčiui. Ji jau net nebeprisiminė, kad sugrįžus iš darbo jai pačiai teko sutvarkyti ryte sūnaus sujauktą virtuvę, pakloti jo lovą ir už jį atlikti kitus darbus. Sūnus, sočiai pavalgęs ir net ačiū nepasakęs virste įvirto į jos kruopščiai paklotąjį patalą ir taip kietai užmigo, jog net knarkti pradėjo.

Motina, suplovusi indus, vėl atsigulė greta jau kietai įmigusio vyro. Ji ilgai vartėsi nuo vieno šono ant kito niekaip negalėdama užmigti. Tik kai nuo jos vartymosi prabudo  jos taip mylimas vyras ir ištiesęs ranką atkabino ją ir pritraukė arčiau savęs ji laiminga padėjo galvą ant jo vyriškos krūtinės ir šiek tiek nusiraminusi pradėjo snūduriuoti. Vaiko miegamajame garsiai sugirgždėjo panešiotojo lovos čiužinio spyruoklės, tikriausiai net neprabusdamas sūnus apsivertė ant kito šono. Motina, tik pradėjusi snūduriuoti , taip ryškiai, lyg tai būtų realybė, o ne sapnas, išvydo savo mylimąjį Juruką didžiojoje instituto auditorijoje. Pirmosiose auditorijos krėslų eilėse sėdėjo visi mokslinės tarybos nariai ir įtemptai klausėsi, kaip jos sūnus aiškino jiems kažkokias naujas jai nesuprantamas hipotezes, o jie pritardami jo išvedžiojimams teigiamai lingavo galvomis. Ji ir džiaugiasi, ir didžiuojasi savo vienturčiu. Staiga, užplūdus nesuvaldomai  džiaugsmo bangai, kumšteli į pašonę greta sėdinčiam vyrui:

- Ar aš tau nesakiau, kad mūsasis Jurukas dideliu žmogumi taps...

Ir čia, netikėtai sujudėjus vyrui nubunda. Tuo pat metu  sučirškia žadintuvas

- O Viešpatie, - dar nespėjusi suvokti realybės mintyse sušnibžda ji ir tik išgirdusi čaižų žadintuvo čirškimą susigaudo, kur ji esanti, - nejaugi jau laikas keltis?

Ir šį rytą su nedideliais niuansiniais nukrypimais, vakarykštė šeimyninė scena vėl pasikartojo. Šį kartą  sūnelis pabandė reikalauti to, kad jo tėvai jį nuo kariuomenės turį išgelbėti. Apie mokslą institute nei sūnus, nei motina jau   net nebeužsiminė. Tėvas dar bandė širsti, prieštarauti, bet motinos meilė ir troškimas laimės savajam vienturčiui suteikė jam jėgų ir šiai kliūčiai  nugalėti.

Hosted by uCoz