Gintaras Beresnevičius

TŪKSTANTIS METŲ

BE PENKIŲ DVYLIKTA

Tekstas "Kultūros barų" konkursui

<< EURO integracija  ir kultūros politika>>.

Galima pasakyti, kad Lietuvos istorijos likiminis kondensatas slypi vaizde, nuo mokyklos suolo įsirėžusiame lietuvio sąmonėn: 1430. Vytautas krinta nuo žirgo. Labai nelaiku.

Šis "labai nelaiku" daug reiškė. Karūna buvo prikabinta prie Lenkijos su visomis teigiamomis ir neigiamomis, o, tiesą sakant, tiesiog žinomomis ir nežinomomis pasekmėmis. Ir kitas vaizdas - Vytautas ant balto žirgo, girdo jį Juodmarėse.

Kas, kad tik lietuvio sąmonėje toks stereotipas gali susiformuoti, perdėm žemyninio mąstymo galvoje. Jis jungiasi į sistemą, vaizdų krušą smegenims. Nesvarbu, kad arklys negers sūraus vandens, svarbu, kad tai triumfo akimirka - prieita iki Juodosios jūros. Apoteozė. Magnus dux in gloria. Tik viena smulkmena - Žemaičių pašonėje Memelis vokiškas, kaip ir visa Baltija. Uosto irgi nėra. Jūros tėra vien rėmai. Abi jūros.

Dar vienas vaizdas, kimbantis prie pirmųjų - Vytautas ant balto žirgo Žalgirio mūšyje. Iškeltas kryžiuočių krauju suvilgytas kalavijas. Pergalės šauksmas burnoj.

Tai pergalės stebuklas, pergalės, kuria nepasinaudota, prūsiškosios žemės neaneksuotos, ordinas nepribaigtas.

Ir taip visą laiką - apoteozėje iškeltas  valdžios auksinis obuolys su kirminu. Imperija iš  savarankių kunigaikštysčių, imperija, kuri vadinama net ne karalyste, o Kunigaikštyste, tegu ir Lietuvos Didžiąja, imperija, kurios valdantis etnosas nesugeba sukurti  raštvedybos sistemos sava kalba. Imperija be savos religijos; su pavaldiniais, bet amžiais be piliečių, su demokratija, bet tik bajorams. Aukščiausia demokratijos fazė žmonijos istorijoje buvo pasiekta Abiejų Tautų Respublikoje, tačiau tai buvo demokratija  vienam luomui, kuris, pasipūtęs laisvėmis it povo plunksnomis,  žiauriai valdė baudžiauninkus, laisvė luomui, kuris, laisvę gavęs valdyti valstybei, neidavo į karą ir net nemokėdavo samdiniams. Dėl kvailai suvoktos garbės šmėsuodavo kardais, atsiradus priešui it zuikiai sprukdavo į krūmus. Absoliuti laisvė, matyt, tvirkina, kaip ir valdžia.

Bet Lietuvos istorija pritvinkusi keisto dvilypumo, niekada iki galo neišsipildančių svajonių ar paradoksalių laimėjimų, netampančių pergalėmis, ar fatališkų pralaimėjimų akimirka iki ranka pasiekiamo tiumfo. Paradoksai.

Bet tuos didžiuosius kritimus lydi vienas atodūsis - o buvo likusi tik akimirka.

Man studijuojant, ir vėliau, Katedros varpinės bokšto laikrodis nuolat mušdavo dvyliktą penkias minutes per anksti, lyg įkūnydamas šitą lietuvišką potyrį. Mes visą laiką gyvename penkios minutės iki dvyliktos, ir tai istorinių apoteozių laikais, retai  duodamais, greičiau plėšiamas iš likimo nagų, o jų rengimui tenka dėti šimtmečius. Pergalės mes neimame į rankas, arba ji išsprūsta, ar mes nesugebame jos nutverti.

Kad ir šis laisvės potyris - antrą sykį per XX šimtmetį mes užkopėme ciferblatu  į dvyliktą valandą; tačiau toliau ėjo ne dienos brendimas, bet šuolis į nuovargio ir nusivylimo popietę. Aplenkiant džiaugsmą, kuris išsipildęs, virtęs kasdienybe tapo graužaties ir savigraužos dalyku.

Žalgiris ir Vorksla. Žalgirio pergalę mes adoruojame gal kiek pernelyg isteriškai, nes iš jos gavome ne tiek daug germaniškos agresijos; placdarmas liko tegu ir palaužtų, bet tų pačių teutonų rankose; tačiau dėmesys krypsta  ir sustingsta todėl, kad tai nebūdinga. Mums būdingesnis įvykis yra Vorksla. Pralaimėjimas ties visos Azijos valdymo slenksčiu. Jau visi siūlai buvo Vytauto rankose, ir pergalės atveju jis galėjo sėstis į Aukso Ordos sostą su visiškai neapskaičiuojamomis tokio akto pasekmėmis pasaulio civilizacijai. Lietuva nuo Baltijos ir Juodosios atrodytų žaisliukas prieš Lietuvą nuo Baltijos iki Kinijos ir Mongolijos, eurazinę valstybę su keliamilijonine griežtai disciplinuotų raitelių arija.

Mes neadoruojame Vorkslos, nei kažkaip specialiai gailimės - mes apie ją nešnekame, Vorksla iš istorinio istoriosofinio diskurso išstumta kaip ir iš mūsų sąmonės. Nes tai per daug, mes tokio reiškinio neaprėpiame protu. Šios galimybės.  O panašių būta. Mes jas išstūmę, užmiršę, girdėdami praleidę pro ausis.

Kaip išstumta ir daugelis pralaimėjimų, kaip kažkodėl išstumti XVII-XVIII amžiai, kaip ir tai, kad Kristijonas Donelaitis - kone Baudelaire'o amžininkas kaip ir tai, kad mūsų valstybė visada bent jau nuo Krėvos sutarties gyveno simbiozėje - su lenkais, rusais, o Mažoji Lietuva, į valstybingumą nepretendavusi, tam tikra prasme buvo lietuviškesnė už Didžiąją su savo realia, nors nepaskelbta mažalietuviška  kultūrine autonomija, bet visos nuolaidos iš vokiečių pusės buvo lazda dviem galais, vokiečių tikslas visada buvo germanizacija. O į Mažąją Lietuvą karalius Pričkus kreipdavosi lietuviškomis afišomis, reikalaudamas grūdų ir rekrutų. Nesvarbu, katras Pričkus, kuris iš Friedrichų, bet Mažoji Lietuva, iš Prūsijos ir vėliau Vokietijos gaudama aukštą   švietimą ir ekonomiką, vis labiau mažėjo etniškai ir jos likimas buvo  suprogramuotas.

Esame istorinė tauta, nepaprastai panirusi istorijoje, ir mūsų sąmonę, ir pasąmonę istorija veikia ne mažiau nei auklėjimas šeimoje ar individualūs kompleksai, gal dėl to, kad mes tapatinamės su savo istorija, bent jau keli šimtai metų ar mažų mažiausiai nuo Daukanto ir daraktorių laikų mūsų pažintis su istorija sutapdavo su asmenine savimone, istorija buvo skaitoma ir suvokiama kaip savas gyvenimas, kaip jo įvadas, o kiekvieno bent kiek prasilavinusio asmens  tapatinimasis su Lietuvos istorija, gyvenimas istorijos rėžiuose - tai XX a. faktas, ir mes į savo istoriją įspaudėme savo kompleksus, o iš jos perėmėme jos krizes, kolapsus, apoteozes. Mūsų  psyche sąlygota istorijos. Čia ir Žalgirio, ir Vorkslos, ir Vytauto prie Juodmarių vaizdai, ir čia jie istoriškai ir archetipiškai teisingi, čia žirgas geria jūrų vandenį, nes jis ištroškęs. Čia ir visa išstumta turinija, pasąmonėn mes sugrūdę visus pralaimėjimus ir galimas beprotiškas didybes.

Ir kritimą nuo žirgo.

Visą laiką mūsų istorijos ciferblate be penkių dvylikta, visą laiką apoteozė atveda į greitą nuosmukį, niekada ji nepradeda ilgo ir ramaus valstybinio istorinio gyvenimo tarpsnio. Visada Vytautas apogėjuje, prieš pat  Karūnaciją, krinta nuo žirgo.

Mes depresyvi tauta, psichologai tai pažymi, ir tai psichoterapijos pagrindų faktas. Lenkuose, tarkime, vyrauja isterinės ligos, vokiečiams būdingiausios obsesijos. Nieko keista, - pagalvoji. Ir nusišiepi, lygiai kaip lenkas isterikas ar paranoikas vokietis nusišieptų, išgirdęs, kad lietuviams amžina depresija.

Depresija mums būdingai būtina, o Rūpintojėlis - iš psichologijos vadovėlių paimta depresijos priepuolį išgyvenančio asmens poza. Tai faktas. Depresinis motyvas  vienija mūsų asmeninio gyvenimo istoriją ir Lietuvos istoriją.

Amžinas negalėjimas užaugti. Amžinas vaikas su visais vaiko kompleksais. Amžinai įspausta  tarp nelygstamai   pranokstančių galių. Lietuva  per savo istoriją nesubrendo. Liko vaiku. Mūsų laikysena, mūsų kompleksai, pozos, įsižeidimai - tai vaiko elgesys. Visa tai, ką mes darome, būdinga vaikui, ir istoriniai poelgiai gali būti paaiškinami vaiko psichologija.