|
Tatjana Stomachina
Per
sniegus – artyn tavęsp – kaip aš galiu? Pro
tirštą pūgą nesimato kelių... Pavasaris
skaldys ledus ir ridens: Vienai
– per tuos srautus šniokščiančio vandens?! O
vasarą – pro aukštų rugių kaitras – Kaip
troškuly – kelias tavin atsiras? ...
Tik rudenį – vėją sugaut sugebu: Atskrisiu
– laisvuoju geltonu lapu. – – – |
Tatjana
Stomachina eiles paprastai rašo rusų kalba, paskui jas verčia
į lietuvių kalbą. Arba atvirkščiai - iš pradžių
parašo lietuviškai, po to išverčia į rusų kalbą.
Čia pateiktas eilėraštis buvo autorės išverstas iš
rusų kalbos.
Kita
Tatjanos S. kūrybinės veiklos kryptis - Salomėjos Neries eilėraščių
vertimas į rusų kalbą. Spausdiname vieną iš tokių
vertimų.
Praeitame
"Moscovijos" numeryje buvo atspausdintas jos išverstas S.Neries
eilėraštis "Я Божьим древом расцвету…"
Atsiprašome p.Tatjanos Stomachinos, kad nenurodėme, jog tai S.Neries
eilių vertimas.( - Redaktorius).
|
Родине В
глазах моих – в кровавых комьях, Она
стоит – всё та же… И
сотни миль пройду пешком я, Покуда
ты мне скажешь: «Прощаю
страшную дорогу И
блудный грех тебе я», – Вернуться
к твоему порогу – Сквозь
ливни, льды – посмею! Меня
– травинкой полевою – Земли
той соки – слышат! Я
сердце сберегла живое – Оно
тобою дышит. Пусть
под ногой пути крушатся! Перкунас,
злись повсюду! Я
не привыкла унижаться, На
жалость бить не буду. Я
никогда, моя родная, Тебя
не предавала! Вопросы
остаются, знаю… Но сердце – не солгало.
/Пенза, 1941.IX.12/ |
