SAUGOKITĖS NETIKRŲ PRANAŠŲ
"Nežinote,
ko prašote"
(Evangelija
pagal Morkų 10, 37)
Vieningas
baltų tikėjimas yra
fikcija, - tvirtina kun. Vaclovas
Aliulis. Visi
autoritetingi
baltų tikėjimų ir mitologijos tyrinėtojai sutartinai
tvirtina, kad jeigu yra buvusi viena
bendra baltų genčių religija, tai ji pradėjusi skaidytis
apie V-VI a. po Kr. Istorinių žinių randama tik apie savitus prūsų,
lietuvių (kartais dar išskiriama žemaičių) ir latvių
tikėjimus su savais religiniais vaizdiniais, savais dievais, savu kultu ir
sava struktūra.
Vladimiras
Toporovas rašo: "kalbama apie atskiras mitopoetines baltų etnosų
- prūsų, lietuvių, latvių - tradicijas" (Baltų
mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p.10).
Gintaras
Beresnevičius: "Lietuvių religija yra viena iš baltų
religijų, artima kitoms baltų religijoms - latvių bei dabar jau išnykusių
prūsų. /…/ latvių religija liko reliktiškiausia baltų
religija" (Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas,
Vilnius: Aidai, 2001, p.5,6). Beresnevičius išvardija kelis ryškius
skirtumus. Latviai turėję daugybę deivių, o prūsų
religija visiškai apsiėjusi be jų - ten vien dievai. Lietuvių
religija buvusi tarpinė: turėta ir dievų, ir deivių. Vyriškuosius
dievus iškėlęs karių luomas.
Daugiausia
rašytinių žinių yra išlikę apie prūsų
religiją. Iš tų aprašymų aiškėja prūsų
ir senovės lietuvių religijų panašumai ir skirtumai. Prūsuose
dievų ir kosmoso įvardijimas prasideda nuo žemės ir kyla aukštyn,
Perkūno link. "Lietuvių panteonas, atvirkščiai,
prasideda nuo Andajaus, taigi nuo dangaus, po to leidžiasi iki atmosferos (Perkūnas)
ir baigiasi žeme/požemiais (Teliavelis)" (ibid., p. 8). Prūsų
krivių krivaitis turėjęs galutinį žodį ne tik
religiniais, bet ir karo reikalais, ir iš viso buvęs
kaip šventenybė gerbiamas ne vien prūsų, bet ir
lietuvių bei kitų baltų genčių.
Lietuviai
tokio krivių krivaičio neturėję, kunigaikštis buvęs
ne tik politinis, bet ir religinis vyriausiasis
vadovas. Tarpvalstybinėms sutartims pavirtinti Kęstutis aukojęs
priesaikos aukas ypatingomis apeigomis 1345 m. Vilniuje, 1351 m. - Voluinėje.
Kunigaikštis nukauna jautį, kartu su juo prisiekiantys lietuviai jaučio
krauju tepasi rankas ir veidus ir t.t. (ibid., p. 30-36, 96). Iš kur mūsų
laikų pagonims paimti tokį
kunigaikštį, kai teisėti senojo tikėjimo vadovai, kunigaikščiai
Vytautas ir Jogaila, prieš 600 metų jo išsižadėjo?!
Romovė-Romuva
- ne lietuvių, o prūsų pagrindinė šventvietė,
gerbiama ir kitų baltų genčių. Aukštesnieji prūsų
žyniai vaidelotai ir kiekviename kaime gyvenę nejauni vyrai vaidilos
ir moterys (našlės) vaidilės
laikęsi skaistybės, sapnuose su jais kalbėdavę dievai,
jų valią vaidilos pranešdavę kaimo vyrams, vaidilės -
kaimo moterims. Vaidilos ir vaidilės gydydavę
žmones ir galvijus, mokydavę pamaldumo, istorijų apie prūsų
kilmę ir t.t. Jų atliekamose apeigose vaidila trumpai šaukiasi
savo dievų ir prašo, idant jie ligos ir kitų bėdų
prispausto žmogaus pasigailėtų, po to paaukojamas
ožys (ibid., p. 165-166, 184-186). Taip pat ir senovės
lietuviai turėjo vaidilas. Iš kur dabar paimti vaidilų, kurie ne
tik laikytųsi ką tik minėto
skaistaus gyvenimo būdo, bet ir kalbėtųsi su dievais, ir
pranešinėtų jų valią to paties tikėjimo išpažinėjams?
Baltų religija be gyvulių aukų ir vaidilų nėra
autentiškas atkūrimas tokios mūsų protėvių pagonybės,
kokia gyvavo prieš 600 metų, prieš įvedant krikščionybę.
Jau
iš šių keleto baltų religijų bruožų (minėtame
"Žodyne" jų dešimtys) matyti, kad mūsų
dienomis neįmanoma atgaivinti "baltų tikėjimą".
Tuo vardu besivadinančių bendruomenių propaguojamas tikėjimas
nėra nei bendros baltų religijos, išsisklaidžiusios prieš
pusantro tūkstantmečio, nei Viduramžiais egzistavusios
lietuvių ar prūsų, ar latvių religijos tęsinys. Tai
naujai kuriama religija, jos propaguotojų išmanymu lipdoma ne viską
žinant apie senąsias baltų religijas, o iš jų žinomų
komponentų - sekant vienais ir nutylint kitus
Pasaulyje
mūsų laikais atsiranda daug naujų religinių judėjimų.
Jei kas jaučiasi pašauktas kurti ir siūlyti lietuviams religinį
judėjimą, besiremiantį lietuviška
liaudiškąja pasaulėjauta ir atlikinėjantį kai
kuriuos liaudyje išsilaikiusius
ar raštuose minimus ritualus, - nieko pikta, tokia teisė yra. Kelios
baltų tikėjimo vardu pasivadinusios bendruomenės yra įregistruotos,
turi juridinio asmens teises, laisvai propaguoja savo pažiūras ir
atlikinėja ritualus. Bet mėginimai tai vaizduoti kaip atgaivintą
senąjį baltų tikėjimą ir pretenzijos savintis
visą mūsų folklorą - etiškai nepriimtina ir
teisiškai nepagrįsta. Čia galima paklausti: "Ar žinote, ko norite?"
Po
ilgesnio laiko, sutvarkę savąjį tikėjimo mokslą, kultūrą
ir struktūrą, sumažinę savo agresyvumą ir tapę
priimtinesni krikščioniškai visuomenės daugumai, naujieji
pagonys galėtų ieškoti
įstatyminio pripažinimo pagal RBB 6 str. Lig šiol jo
reikalavimai neįvykdyti.
Papildomas
sunkumas senajam tikėjimui apibrėžti kyla iš to fakto, kad
senasis tikėjimas ilgainiui degradavo. Apie tai kalba Norbertas Vėlius
(Lietuvių mitologija, t. 1, p. 15 ir 20) ir Beresnevičius (op.cit., p.
125-131). Pastarasis konstatuoja, kad po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto
senoji religija, praradusi žynių luomą,
paskui egzistavo visai kitu pavidalu, kad XVI a. su dievybių gausėjimu
ėjo tolesnis nuosmukis, viršų ėmė valstietiška
mitologija, o XIX a. valstiečių tikėjime reiškėsi
galutinis religinio sinkretizmo etapas, kada senieji dievai užmiršti
ir "telieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kaukai,
aitvarai) ir sufolklorinti svarbūs senojo panteono asmenys (laumės,
velniai). Įdomūs procesai vyksta
aukštojoje panteono
sferoje, kuri ypač stipriai lydosi
su krikščioniškais vaizdiniais" (ibid., p. 129). Iš
folklorinių duomenų neįmanoma atkurti senojo tikėjimo vaizdo.
NEPIKNAUDŽIAUKIME
TAUTINIAIS MOTYVAIS
Diskusijoje
dalyvaujantys protėvių religijos gaivintojai ir RBB įstatymo pakeitimo iniciatoriai
tarytum skelbia toleranciją kitoms religijoms, bet iš publikos
atsiliepimų tuojau pat paaiškėja, kad karščiausi jų
rėmėjai yra fanatiškai
krikščionybės nedraugai. Nuolat kartojama: "Pagonybė
mums sava, o krikščionybė - jėga primesta. Pagoniškoji
Lietuva buvo galinga, o priėmus krikštą, prasidėjo smukimas".
Atseit pagonybė buvusi Lietuvos jėga, o krikščionybės
priėmimas - pražūtis.
Kiek
esu skaitęs solidžių Lietuvos istorijos tyrinėtojų raštų
( ne sovietinės antireliginės propagandos ruporų), jie sutaria:
Lietuvos nelaimė buvo ne tai, kad ji priėmė Krikštą, o
kad priėmė jį taip vėlai!
Skaudžiausių
pasekmių Lietuvai turėjo Mindaugo nužudymas, krikščionybės
nuslopinimas, Lietuvos karalystės užsmaugimas. Jei ne tai, visa tolesnė
Lietuvos istorija būtų pakrypusi kitaip. Nors daug kas šaiposi
iš spėlionių "kaip ten būtų, jeigu būtų",
tačiau pagrįstai galima teigti, kad jau XIII a. kryžiuočiai
būtų praradę popiežiaus ir Vakarų Europos valstybių
palaikymą kovoti su katalikiška Lietuvos karalyste. Ordinas nebūtų
taip įsitvirtinęs. Galima numatyti, kad nebūtų prireikę
unijos su Lenkija, o jeigu taip, tai Lietuvos karalystė būtų
su Lenkijos karalyste ėjusi kaip lygia su lygia. Deja, pagoniškoji
Lietuva liko Didžioji Kunigaikštija - noras ir didelis, bet žemesnis
valstybinis vienetas už karalystę ir jai unijoje subordinuojamas.
Gaila,
bet faktas, kad karingieji mūsų broliai prūsai prisišaukė
kryžiuočius, puldinėdami krikštą priėmusius mozūrus.
Skaudu ir apmaudu, kad apie 1260 m. mūsų protėviai pjovėsi
žudėsi tarpusavy, užuot ėję į talką broliams
prūsams, ir leido žlugti Herkaus Manto vadovaujamam sukilimui. Lietuvių
remiamas prūsų sukilimas galėjo būti sėkmingas - būtų
kitaip pasisukęs Mažosios Lietuvos likimas.
Lietuvos
vadovai suprato, kad krikščioniškoje Europoje vienintelei
Lietuvai likti pagoniškai - anachronizmas. Mindaugas žengė ryžtingą
žingsnį, bet žuvo. Gediminas rengėsi tam, bet neįveikė
savo aplinkos priešinimosi. Vytautas ir Jogaila padarė tai, ką
seniai reikėjo padaryti. Kas sako, kas Krikštas - Lietuvos pražūtis,
tegu nešvenčia Liepos 6-osios, tegu nesididžiuoja Mindaugu, verčiau
tegu paskelbia jį valstybiniu nusikaltėliu!
Ne
įstatymų leidėjams priklauso spręsti, kaip baltų tikėjimo
gaivintojams sekasi atkurti jo autentiškumą. Tai istorikų,
etnografų, religijotyrininkų ir kitokių mokslininkų uždavinys
ir kompetencija. Žymiausio šiomis dienomis mūsų
religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus nuomone, kol kas pavyksta atkurti
XIX a. valstiečių pasaulėvaizdį, o ne istorinį senovės
lietuvių tikėjimą. Nieko bloga, kad gaivinamas poros praeitų
amžių liaudies pasaulėvaizdis, tik nėra pagrindo teigti, jog
tokį pasaulėvaizdį per šimtmečius nešusi liaudis
sudarė atskirą nuo katalikų ir kitų krikščionių
bendriją.
Jeigu
baltų tikėjimo bendruomenės
nariai savo mąstymu ir ritualais nuoširdžiai ieško sąlyčio
su Dievybe - Dieve, jiems padėk! Bet jeigu tos bendruomenės, vos prieš
10 metų užsimezgusios (lig tol buvo folklorinės), skelbiasi
egzistuojančios šimtmečius ir turinčios gauti tradicinių
religinių bendruomenių statusą, tai - nesusipratimas. Nežinote,
ko prašote!"
Pageidautina,
kad šio sąjūdžio vadovai ir dalyviai liautųsi žaidę
mūsų tautiniais jausmais ir skelbę, jog susipratusiam lietuviui
privalu būti pagoniu. Religinį tikėjimą dera žadinti
religiniais, o ne tautiniais motyvais.
Religinio
tikėjimo pagrindinis tikslas - ryšys su Dievybe kaip aukščiausia
ir nelygstama vertybe ir galutinis susijungimas su Ja amžinybėje,
o tautinio palikimo išsaugojimas - vienas iš daugelio jo vaisių,
nes religinės pastangos palaiko
visa, kas gera. Bet jeigu religija tampa priedanga žemiškiems tikslams
siekti, susiaurinama ir nužeminama pati jos paskirtis.
Pasižiūrėkime
kultūrinio ir bažnytinio konteksto, ką jis paskys: ar su
tradicine lietuviška pasaulėjauta mes esame krikščionys, ar
ne?
Valstietišką
ryšį su gamta, manyčiau, ryškiausiai yra vaizdavę
Vincas krėvė ir Vaižgantas. Skerdžiaus Lapino paveiksle
vyrauja instinktyvusis žmogaus ryšys su gamta, iš tiesų jame
mažai krikščioniškų bruožų. Bet ir "Gondingos
krašto" žemaičiai, ir "Vaduvų krašto",
"Nebylio", "Rimų ir Nerimų" aukštaičiai,
nors gamtos vaikai, bet neabejotinai krikščionys. Sakyčiau, jie -
didesni krikščionys ir katalikai negu Vladyslavo Reymonto "Chlopų"
Lenkijos kaimiečiai.
Liaudiškos
pasaulėjautos ir krikščioniško tikėjimo santykiai - ne
vien mūsų, bet ir kiekvienos krikščionybę priimančios
tautos problema, nes juk visos yra kadaise buvusios pagoniškos. … senųjų,
pagoniškų tikėjimų liekanų netrūko įvairių
Vidurio Europos tautų krikščionybėje, ir tai nieko baisaus.
Kas tik sveika ir teisinga, trykšta iš Dievo kūrinio - žmogaus
prigimties, Bažnyčia tai pajėgi integruoti į krikščionišką
pasaulio sampratą ir savo kultą.
Vatikano
II Susirinkimas yra skyręs šiai temai specialų dokumentą -
Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis
deklaraciją Nostra aetate.
Deklaracijos 2 straipsnyje, aptarus požiūrį į induizmo ir
budizmo pozityviuosius bruožus, taip kalbama apie pagonių religijas:
Panašiai
ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais
atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos
kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas.
Katalikų
Bažnyčia neatmeta nieko,
kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji
žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus
ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir
mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį.
Toliau
teikiami nurodymai katalikams:
Tad
Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir
bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį
tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti
juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines
vertybes.
Manau,
pripažinsime, kad po ankstyvųjų susikirtimų, atmetus
neegzis-tuojančių dievybių garbinimą ir primityvius
prietarus, daug senojo lietuvių tikėjimo (tikriau sakant, lietuviškos
pasaulėjautos) elementų buvo sklandžiai integruoti lietuviškos katalikybės
ir lietuviško protestantizmo ir sudaro vertingą mūsų tautos
dvasinio kraičio dalį.
V.Aliulis
"Nežinote ko prašote"/Naujasis Židinys - Aidai. 2001 m.
gruodis, 12,
p.
686-692.