Mažosios Lietuvos

likimas

"Karaliaučiaus sritis, arba Mažoji Lietuva - lietuvių etninė žemė. Rusija su šia žeme neturi nieko bendro" - teigia Lietuvos Aido žurnalistas K.Žemgulys. Taigi Lietuvos Vyriausybė nuo 1990 metų  ir turėjo laikytis tam tikros politikos.

Kaip pasielgė Lietuvos vadovai? - klausia autorius. - Lietuva pripažino sritį Rusijos teritorija. 1990 m. sutartimi su Maskva Vokietija atsisakė pretenzijų, t.y. suvereno teisių į Karaliaučiaus kraštą. Kad Vokietija atsisakė tokių teisių - normalu, nes visiems aišku, kad ji šią žemę buvo užgrobusi.

Bet kaip galėjo Lietuvos Vyriausybė 1991 metais (1991 m. liepos 29 d. su Rusija) atsisakyti Lietuvos žemių! Rusai buvo apdairūs ir suprato, kad neturėdami tokios sutarties su Lietuva, Karaliaučiaus kraštą teks atiduoti Lietuvai. Rusai buvo apdairūs, o kaip galima vertinti Lietuvos vadovų išsilavinimą, jeigu jie patys atsisakė savo etninių žemių?

Lietuva po 1995 metų galėjo tapti vieninteliu pretendentu į šias žemes, nes 1995 metais baigėsi Potsdamo sutarties galiojimo terminas, o Vokietija savo pretenzijų į šį kraštą atsisakė. Lietuva kartu su tarptautinėmis organizacijomis būtų galėjusi spręsti Mažosios Lietuvos klausimą.

Rusija, aišku, šitą situaciją numatė.

K.Žemgulys.Lietuvai reikalingas tikras prezidentas// LA, 2002.10.23.

  Iš Lietuvos  praeities

Mes mėgstame didžiuotis ir girtis atskirais lietuvių praeities žygiais, faktais bei asmenybėmis. Malonu tūlam neišmanančiam svečiui pasakoti, kad Didysis kunigaikštis Algirdas įsmeigė savo ietį į Maskvos Kremliaus vartus, kad Vytautas Didysis girdė žirgus Juodmarėse, pasigirti kad I.Kantas, F.Dostojevskis, Jonas Paulius II esą lietuvių kilmės ir pan. Tokie faktai ir mitai, aišku, stiprina mūsų dvasią. Bet sveika būtų kartais ir kritiškai pažvelgti į savo praeitį, užfiksuoti tautos padarytas klaidas (idant jos nesikartotų). Be to, mus, kaip rašo G.Beresnevičius, jau įtraukia pasauliniai procesai, kurie verčia mąstyti plačiau, kurie verčia save identifikuoti globaliniu mastu. Senamadiškas patriotizmas, kai jaučiamasi kaip pasaulio bamba, tik niekam neįdomi, kai kaltinami dėl mūsų nesėkmių tik "blogi" kaimynai - atgyvena. Reikia persilaužti į geopolitinio ar istoriosofinio mąstymo kategorijas, reikia sukurti lietuviško geopolitinio mąstymo tradiciją.

Tik su ta mintimi grįžtame į istorijos klystkelius: ne kaltinti kažką, o kritiškai įvertinti praeitį ir atviru žvilgsniu žvelgti ateityn.