Atgal ( 3 / 2002 )

LIETUVOS  VALSTYBĖS  - MINDAUGO  KARŪNAVIMO  DIENA

1219 metais viena kunigaikštienė ir dvidešimt kunigaikščių sudarė sutartį su Haličo-Voluinės valdovais Romanovičiais ir sutaikė Lietuvą su pietvakarių kaimynais rusais. Tai yra ankstyviausias susitarimas dalyvaujant Lietuvos valdovams, nors žinia apie jį teišlikusi Rusios metraštyje, - rašo anglų mokslininkas S.C.Rowell. Penki Aukštaitijos giminių vadai, pasirašę sutartį, kitų Lietuvos kunigaikščių buvo pripažinti vyresniais. Giminės, kurioms priklausė šitie kunigaikščiai - Živinbudas, broliai Daujotas ir Vilikaila ir Ringaudo sūnūs, atstovavo didžiojo kunigaikščio valdžiai. Kitų tryliktojo šimtmečio giminių kunigaikščiai, tokie kaip Alšėniškiai ir Radvilos, tapo įtakingais valdovo patarėjais ir veikė kaip  valdančiosios giminės vietininkai (), bet dažniausiai jie nepuoselėjo pretenzijų tapti didžiaisiais  kunigaikščiais. Tie kilmingieji, kurie mėgindavo siekti didžiojo kunigaikščio valdžios, paprastai būdavo baudžiami mirtimi už išpuikimą.

Apie 1238 metus kunigaikštis Mindaugas įgijo, nors ne be pasipriešinimo, didžiausią valdžią Lietuvoje. Įprastiniais būdais - vedybomis, nužudymais ir užkariavimais - jis sustiprino panašiai pasiektą ankstyvesnę savo tėvo "Ringaudo" (rašo kabutėse, nes tai tik sąlyginis Mindaugo tėvo vardas) ir brolio Dausprungo įtaką kitiems kunigaikščiams. 1251 metais, tikėdamasis Vokiečių ordino paramos karo žygiams į Žemaitiją ir norėdamas atsikviesti Vakarų pirklių į savo žemes, Mindaugas sutiko krikštytis ir buvo pakrikštytas kataliku didžiojo magistro Andriaus Štirlando atsiųstų dvasininkų. Po dvejų metų popiežiaus pasiuntinys vyskupas Henrikas karūnavo jį karaliumi. Kunigaikščiai, kurių karalius nenugalėjo mūšyje ir su kuriais nesusigiminiavo vedybiniais ryšiais, buvo pasiųsti į Rusią užsikariauti paveldimų valdų vietoj savųjų, kurias Mindaugas atėmė Lietuvoje. Potencialių maištininkų išsiuntimo už šalies ribų politika buvo įprasta daugelyje karinių visuomenių.

Keli Nalšios, lietuviškosios Rusios ir Žemaitijos kunigaikščiai susivienijo prieš jį ir jo patarėjus krikščionis. Nors Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės ir išvarė krikščionis iš Lietuvos, 1263 metais jį nužudė Nalšios kunigaikštis Dau-mantas veikdamas garbėtroškos Mindaugo giminaičio Treniotos vardu. Po to per septynerius pilietinės nesantaikos metus nužudyto Mindaugo soste vienas po kito pasėdėjo Treniota, Vaišelga ir Švarnas. Iš šito chaoso, sužlugdžiusio "Ringaudo" dinastiją, iškilo Traidenis : Kentauro dinastijos atžala. Ši dinastija davė Lietuvai jos antrąjį didįjį kunigaikštį Živinbudą.

 

 *          *          *

 Krikščionybės vaidmuo, formuojantis viduramžių Europos institucinei kultūrai, buvo lemiamas. Vidurio Europos šalys įsijungė į šį procesą tuo metu, kai Europos kultūros lygį buvo galima apibūdinti kaip vienuolynų kultūrą. XIV amžiuje, kurio pabaigoje krikštijosi Lietuva, Europos kultūros lygis apibūdintinas kaip universitetų kultūra. Atotrūkio tarp Lietuvos ir kultūringiausių Europos šalių    būta didelio. Jau Vidurio Europos rytinės dalies šalys buvo sukūrusios universalios lotyniškosios kultūros tautinius modelius: visuomenė vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, mokyklų tinklas diegė lotynų kalbą ir išmokydavo septynių laisvųjų menų, atsirado religinė ( o Čekijoje ir pasaulietinė) literatūrinė kūryba savo kalbomis, istoriografija pasiekė tautinių kronikų lygį, cechų organizacija institucinį meną iškėlė iki visuotinai apibendrinto gotikos stiliaus, išryškėjo tautinės šio stiliaus atmainos.

Viso to pagoniškoje Lietuvoje  dar nebuvo. Ji dar neturėjo rakto visam tam  pasiekti -- rašto. Geografiniu atžvilgiu būdama Europos žemyne, geopolitiškai Lietuva buvo už jos ribų. Kelias į tai buvo tik vienas: katalikybės priėmimas.

         Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. ( 9. Pagoniškosios Lietuvos kultūra).Vilnius, 1999, p. 189-190.

Hosted by uCoz