Tarptautinė baltistų konferencija Maskvoje

 2002 m. balandžio 25-27 dienomis Jurgio Baltrušaičio namuose (Povarskaja g. Maskva) vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo  36 mokslininkai, pakviesti iš įvairių šalių: Austrijos, Baltarusijos, Čekijos, Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Vengrijos. Be kviestųjų svečių - baltistikos specialistų - posėdžiuose dalyvavo dar antra tiek žmonių, besidominčių šia tematika.

Konferenciją organizavo: Lietuvos Respublikos Ambasada Rusijos Federacijoje, Rusijos Mokslų Akademijos Slavistikos institutas, Visuotinės istorijos institutas, Institutas "Atvira visuomenė" (Soroso Fondas), Fondas "Pasaulio sutvėrimas".

Priekiniame plane - konferencijos organizatorius, Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras p. Juozas Budraitis.

Konferencijos tema: "Etnokultūriniai ir kalbiniai kontaktai Lietuvos  Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje". Siekdami pabrėžti, kad tema aktuali ir nūdien, organizatoriai poantraštėje, ant lankstinuko-programos dar užrašė: "Savi ar svetimi? Lietuva Rusijoje ir Rusija Lietuvoje. Kultūrų įvairovė šiuolaikiniame pasaulyje".

Kas liečia rusų - nerusų, lietuvių - nelietuvių santykius, čia vyrauja tamsuoliškumas, - įžanginiame žodyje pabrėžė Slavianistikos instituto bendradarbė Tatjana Cyvjan. - Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) problemų išnarpliojimas padėtų spręsti ir dabartines aktualias problemas, Europos integracijos problemas, t.y. LDK būtų lyg tiltas į naujausių problemų sprendimą. Ne tuščiai ant konferencijos  programos-lankstinuko pateiktas Egidijaus Rudinsko paveikslas "Siekis" (2001): tai aukštyn iškelta ranka, simbolizuojanti aukštesnių žinių siekį, - paaiškino prelegentė.

Ta pačia prasme kalbėjo ir Aleksandras Lipatovas iš Maskvos ( pranešimo tema: "Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė: istorinis etninių kultūrų simbiozės fenomenas"). Istorinėje perspektyvoje  apžvelgęs santykius LDK -Maskovija,  LDK - Lenkija, mokslininkas pažymėjo, kad toje valstybėje (LDK) buvo orientuojamasi į dinamišką Vakarų raidą. Apie tai liudija ir gana pažangus teisynas - Lietuvos Statutas (I ir II). Ir, būtent, likvidavus  tą teisinę valstybę, po Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, griuvo nusistovėję santykiai, atsirado nacionalizmo problema. Pasėkoje ėmė plisti perimtas iš Rusijos alkoholizmas ir kita. LDK patirtis, - reziumavo A.Lipatovas, - gali pasitarnauti kūriamai vieningai Europai.

Aktyvus Lenkijos visuomenininkas Leo Brodovski ("Lietuvos mylėtojų klubas", Varšuva) lakoniškai nušvietė geopolitinę situacją - jo supratimu, tragišką istorijos kreivę nulėmė trys pragaištingos revoliucijos: prancūzų (1795), rusų (bolševikų) ir vokiečių (nacių). Jų pasėkoje žlugo Rzeczpospolita. Gi jos principas buvo "unitas in varietate" ("vienybė įvairovėje").

Įdomu, kad konferencijoje, be įprastai naudojamų kalbų, buvo "legalizuotos" ir kitos "darbo kalbos": lietuvių, lenkų. Kas keisčiausia, Lietuvos mokslininkai savo pranešimus skaitė rusiškai (kartais nelabai raiškiai), italų mokslininkas P.U.Dini - lietuviškai. Posėdžio pirmininkas S.Temčin, norėdamas įsiteikti užsieniečiui, pristato jį angliškai (darbotvarkėje pranešimas įvardijamas irgi angliškai), bet visų klausytojų dideliam nustebimui P.U.Dini ima šnekėti gražia lietuvių kalba. O kai Leo Brodovski savo patetišką kalbą ėmė rėžti lenkiškai, dalyviai paprašė pirmininko nestabdyti jo, nes ir taip viskas suprantama.

Pranešėjas Simonas Karaliūnas aiškina savo naują  ir neįtikėtinai įdomią teoriją apie Lietuvos vardo kilmę. Jo straipsnis šia tema buvo atspausdintas mūsų leidinyje (žr.: Moscovia, 2-3/2001).

Gi tokiam mokslininkui kaip Anatolij Niepokupnij (Kijevas) iš viso nekilo kalbinių problemų: jis citavo (pvz., Adomo Mickevičiaus eiles apie Lietuvą) lenkiškai, atsakinėjo sąmojingomis replikomis ir lietuviškai, ir ukrainietiškai, ir baltarusiškai.

Grįžtant prie konferencjos eigos, verta pažymėti Arvydo Nikžentaičio pra-

nešimą "LDK -  politinė tauta". Prelegento nuomone,  apibrėžiant tautą, svarbu ne kalbinis aspektas ( LDK raštijoje vartojo lotynų, vakarų slavų dialektą, vėliau lenkų kalbą), o liaudies politinė savimonė. Jis įvedė terminą "politinė tauta", t.y. LDK gyventojai (nepriklausomai nuo etninės kilmės ar praktikuojamos kalbos) suvokė

save kaip politinę tautą, kaip Lietuvos gyventojus. Tai patvirtintų daugelio lenkiškai kalbančių LDK magnatų ir bajorų "lietuviškas patriotizmas".

Tuo pačiu A.Nikžentaitis iš anksto davė atkirtį tiems ribotiems moksli-ninkams, kurie vėliau ginčuose siūlė LDK pavadinti "Rusų-lietuvių valstybe", vien dėl to, kad ten gyveno didelis procentas rusų (įvairiais LDK periodais tas procentas kaitaliojosi, bet visada buvo žymus). Tokie pasiūlymai pertvarkyti istoriją tiktų nebent Orvelo niūriai fantastikai.

Pranešimą daro originalus ir galantiškas Ukrainos mokslininkas poliglotas Anatolijus Niepokupnij.

Savo poetiška kalba visus sužavėjo Anatolij Niepokupnij plačiai operuodamas literatūrinėmis, istorinėmis ir geografinėmis realijomis. Padeklamavo jis ir     "O Litwa ojczyzna moja", į kontekstą sugebėjo įjungti ir Baublio ąžuolą, ir bažnyčią Naugarduke, kur krikštijo didįjį poetą Mickevičių, pasamprotavo jis ir   apie Lietuvos vardo kilmę.

Gaila, mano supratimu, kad lietuvių pranešimai nenuskambėjo taip, kaip jie turėjo skambėti. Gal čia kalta ir rusų kalba, nuo kurios lietuviai, atrodo, pradeda atprasti, ir ne taip raiškiai, kaip jau sakiau, dėsto savo mintis. Čia turiu omenyje Jūratės Kiaupienės, Simono Karaliūno, Aušros Pažeraitės ir kitų pranešimus. Ypač man apmaudu dėl pranešimo "Apie Lietuvos pavadinimo kilmės problemą" (S.Karaliūnas, Vilnius). Man gyvenant čia, Maskvoje gal jau prieš metus teko per internetą atsitempti  autoriaus tekstą šia tema. Aš buvau pritrenktas: tai stambiausias atradimas! Ir apie jį reikėtų šnekėti kuo garsiau. Iki šiol lituanistai naiviai išvedinėjo Lietuvos vardą nuo upeliūkščio (berods, Lietava), apie kurį niekas net negirdėjo. O čia S.Karaliūnas atlieka tokią plačią ir gilią kalbinę, socialinę-etninę analizę! Laiti, leičiai (socialinis sluoksnis, kunigaikščio tarnybiniai žmonės, družina), analogijos kitose kalboseЕ Nugalėjęs savo drovumą, priėjau prie prelegento ir pasakiau, kad apie tokius dalykus reikėtų šaukti tiesiog "pasilipus ant bačkos". Kitą dieną jam atnešiau nuotrauką iš Paryžiaus: ant Karlo Dižiojo postamento  užrašyta "Charlemagne et ses leudes" (ar čia  ne tie patys leiti, leičiai ?).

Šis pranešimas, atrodo, išjudino ir akademiką V.N.Toporovą, iki tol tyliai sėdėjusį salės kame. Jis priminė apie šiaurės rusų  regione dar išlikusius mito-logizuotus įvaizdžius apie "litvą" (mažąja raide). Apie lenkus tose srityse mažai prisimenama (nors visiems žinoma "polskaja intervencija", Lže-dimitrijus ir kt.), o "litva" minima labai dažnai. Besidomintiems šia tema siūlyčiau paskaityti praeitos baltistų konferencijos Maskvoje tekstus, kur yra išsamus V.N.Toporovo straipsnis: ¬.Ќ. “опоров. "—евернорусска¤" литва и ее мифологизированный образ".

 Žymusis rusų mokslininkas, daugiausia nuveikęs baltistikos srityje, akademikas Vladimiras Nikolajevičius Toporovas sėdi tyliai salės kamputyje ir be būtino reikalo nešneka.

Trečiąją konferencijos dieną buvo pristatyta Pietro Umberto Dini knyga "Baltų kalbos" (544 pusl.). Tai kapitalinis mokslinis veikalas, kurį iš italų kalbos į rusų kalbą išvertė A.V. Toporova. Įžangą parašė V.N.Toporovas. Italų mokslininko knyga, kaip pasakyta anotacijoje,  pašvęsta ne tik baltų kalboms pačia plačiąja prasme, bet ir baltų tautoms - jų istorijai nuo seniausių laikų iki nūdienos, jų etninei savimonei bei identifikacijai, jų dvasinei kultūrai ir jos sąsajoms su giminingomis bei kaimyninėmis kultūromis. Tai enciklopedinis įnašas į baltistiką, vertingas ypač tuo, kad tai yra pirmas ir kol kas vienintelis tokio pobūdžio veikalas.

Pats P.U.Dini per pristatymą kukliai pareiškė, jog rašęs savo malonumui, smalsumo vedamas. Bet jam džiugu, kad veikalas pasirodė reikalingas ir kitiems. V.N. Toporovo įžanga - labiausiai vykusi knygos dalis, - pusiau juokais užbaigė autorius ir padėkojo rusų akademikui už pagalbą redaguojant veikalą.

Apie knygą plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste daug gražių minčių išsakė: leidėjas J.V. Permiakovas, V.N. Toporovas, Arvydas Juozaitis ir kiti konferencijos dalyviai.

Dainius Razauskas (Vilnius) pertraukos metu bendrauja su akademiku V.N.Toporovu.

Uždarant konferenciją buvo išreikšta nuoširdi padėka už puikią konferencijos organizaciją, specialiai padėkota Lietuvos Respublikos Ambasadai, jos atstovui p. Juozui Budračiui, teoretikui Vladimirui N. Toporovui ("Prie jo kaip už mūro sienos jautėmės", - pasakė J.Budraitis), jauniems mokslininkams - rusų kilmės baltistams Marijai Zavjalovai ir Konstantinui Čistiakovui bei visiems mokslininkams, kurie, nebodami tolimos kelionės vargų, atvyko į konferenciją ir aktyviai joje dalyvavo.

. . .  kiti pranešimai . . .

Konferencijos dalyviams lietuviams ypač įdomūs buvo dar šie pranešimai.

S.Valentas struktūrinės semantikos metodu nagrinėjo Sigito Gedos poeziją - kaip joje atsispindi etnokultūriniai procesai, vykę istorinėje LDK.

Lietuviškos mokyklos Maskvoje direktorė Solveiga Valatkaitė papasakojo apie savo vadovaujamos mokymo įstaigos veiklą ir problemas.

Jauna  mokslininkė Marija Zavjalova (Slavistikos institutas) išdėstė savo (kartu su bendraautore S.Ryžakova) atliktų etno-psicho-lingvistinių  tyrinėjimų rezultatus. Mokslininkės  pagal originalią anketą apklausė Vilniaus moksleivius - lietuvius ir rusus, - su tikslu išaiškinti, kaip rusai suvokia bei vertina lietuvius, o šie - rusus.

Įdomumo dėlei pateikiame keletą nuotrupų iš to tyrinėjimo. Ką, pavyzdžiui, rusai mano apie save (rusus) ir apie lietuvius.

Nuostata  kitataučių  atžvilgiu

Išorės  elgesio bruožai

Vidiniai  charakterio  bruožai

Protiniai  gabumai

Požiūris  į  save

Požiūris  į  savo  ir  kitas  tautas

   Lietuviai moksleiviai, atitinkamai, mato savo (lietuvių) teigiamus bruožus ir rusų neigiamus bruožusЕ

 Antanas Jonkus