Atgal ( 3 / 2002 )

Klemensas  Jorudas

Šv. JONO KRYŽIUS

 Pavasaris tais metais buvo ankstyvas. Dar medžiams kaip reikiant nesusprogus, blykstelėjo pirmieji žaibai, ir perkūnijos griausmas išjudino vis dar iš po žiemos snūduriuojančią žemę. Staigiai ne tik atšilo, bet ir vasaros karščiai prasidėjo. Dangų dažnai raižė galingų žaibų juostos, palydimos kurtinančiais perkūnijos trenksmais. Bemaž kiekvieną kartą - kaip paprastai tai būna pirmojoje vasaros pusėje - tuos griausmus apšlakstydavo šilto ir pakankamai intensyvaus, bet neilgai trunkančio lietaus lašai, taip maloniai atgaivinantys ištroškusią žemelę. Ne tik kaimo seniai, bet ir jaunimas meldė Dievą, kad kuo ilgiau  išsilaikytų toks geras oras, žadantis gausų  rugių, vasarojaus bei sodų derlių.

Vieną pavakarę, dar prieš Jonines, Marytė nuėjusi  parginti iš pamiškės ganyklų karves, netikėtai po dvišake egle užtiko du dailiai nuaugusius  ir tokius didžiulius baravykus, kad iš jų išvirta grybiene visa šeima skaniai pavakarieniavo.   Sužinoję, kad šįmet taip anksti pradėjo augti grybai, kaimo vaikai apibėgioję visas pamiškes ir parnešę po keletą voveruškų, raudonviršių ir net baravykų, vis dar degte degė grybavimo aistra. Po kelių dienų vėl pasigirdo tolimos perkūnijos griausmas ir kažkur virš  Griaužų praslinko juodi debesys, palaistydami šiltomis grybingojo lietaus čiurkšlėmis ne tik tolimesniųjų kaimų laukus, bet ir už Žalpės upeliūkščio plytinčią  didžiąją girią. Šį kartą ant Vaitimėnų  kaimo laukų to šiltojo lietaus vos keli lašai teiškrito. Kaimo vaikai, tikėdamiesi geresnio grybų derliaus, jau sekančią dieną išsiruošė į  didžiąją girią.

- Kad man po vieną  miške neišsiskirstytumėte, o tai dar pasiklysite ar laumė kurį nors į akivarą įtrauks, - pagrąsė išeinantiems grybauti vaikams  Aurylienė ir, giliai atsidususi, dar pridėjo: - O tai daugiau bėdos iš to jūsų grybavimo išeis, o ne naudos.

 - Mes visi būreliu apeisime grybingąsias vietas, - teisinosi  jos sūnus Pranukas, - ir dar prieš pietus grįšime nešini pilnas kraiteles baravykų. Mama, tu tik didyjį puodą išplauk, kad iš sykio galėtume visus grybus išvirti.

- Žiūrėkite, per ilgai neužsibūkite girioje, - dar kartą pagrąsė jau išeinantiems iš kiemo vaikams Pranuko motina, - kad paskui mums nereikėtų  jūsų ieškoti. Miške ne tik akivarai ir laumės jūsų tyko, ten  šernai ir vilkai gyvena. Tikriausiai, vienas iš jų Rudminų avis išpjovė. Man taip ant dūšios neramu, taip nesinori šiandien jus išleisti.

Nei Pranukas, nei kaimynų vaikai, nekreipdami dėmesio į Aurylienės aimanas, paskubomis išsinėšdino iš kiemo. Jie visi jau senai suprato, kad senoji Aurylienė šiandien nenori leisti savojo Pranuko į mišką, ir jei ką nors ne pagal jos norus veptelsi, tai ji treptels koja ir visus grybautojus iš savojo kiemo tiesiai į namus išvaikys.

 Aurylų troba stovėjo prie pat didžiosios girios ir Pranukas, vienintelis iš visų susiruošusiųjų grybauti vaikų, težinojo visus jos takelius, akivaras ir balas. Be to jis buvo truputį vyresnis ir ūgiu didesnis už kitus vaikus ir visad vesdavo jos grybauti, riešutauti ar uogų rinkti. Be Pranuko vaikai vaikščiodavo tik pamiške, o lįsti gilyn į girią prisibijodavo.

Pabirę miško pakraštyje grybautojai greitai įsitikino, kad čia laimė nuo jų nusigręžė. Neprarasdami vilties, jie visu būreliu  patraukė į miško gilumą. Pakeliui, tai vienoje, tai kitoje vietoje jiems pasisekė užtikti tik keletą didelių raudonviršių, kitokių grybų nesimatė.

- Jei norime parnešti grybų reikia eiti į didžiojo raisto salukes, - įvertinęs padetį pasiūlė Pranukas, - ten visad raudonviršiai ir paberžės augdavo. Tikriausiai ir šiandien tarp tų neužaugų berželių ir visokių krūmynų jų pilna.

-   Tai labai toli, - nepatenkinti ėmė niurzgėti mažasis Antanukas, - mama barsis, kad taip ilgai miške užsibūsime, - ir pasižiūrėjęs į brolį dar pridėjo, - o jei be grybų pareisime, tai irgi barti gausime.

- Kas nenori taip toli eiti, tegul pasuka atgal, nutaisęs griežtą miną ištarė Pranukas, - takelis tiesus, nepasiklysite. O kas su manimi eime toliau.

 Tik trys vaikai tesiryžo eiti į didžiojo raisto salukes, o keturi pasuko namo. Tarp pasiryžusiųjų eiti buvo ir vyresnysis Antanuko brolis Kaziukas. Abiems grupėms vaikų jau pasukus savais keliais, Kaziukas staiga atsigęžė ir  paprašė:

- Antanuk, paimk mano raudonviršius,  o tai aš besinešiuodamas jos krepšelyje sutrinsiu. Matai, kaip  jie  juodoja, - ir, sužiūrus į jį visiems vaikams, dar pridėjo: - O pajuodavusius  namo neneši, teks visus grybus išmesti.

 Kazelio pavyzdžiu pasekė ir kiti vaikai. Pasukusiųjų namo vaikų krepšeliuose puikavosi gražios didelių raudonviršių kepuraitės. 

Pranuko vedama vaikų grupelė nuskubėjo link didžiojo raisto. Pakeliui grybų nesimatė, tai jie ir negaišo laiko jų paieškoms. Bet ir didžiojo raisto salukėse jie neužtiko tos gausybės grybų, kurios tikėjosi. Raisto samanų kilimas, persunktas dažno lietaus vandeniu, linko po kojomis kai reikėdavo perbėgti nuo vienos salukės į kitą. Tik sustojus ar net bent kiek sulėtinus žingsnius, šis  kilimas pradėdavo grimsti, iš po samanų į kojos įspaustąją duobutę imdavo sunktis šiltas vanduo. Pradžioje, tik pradėjus kojai klimpti į samanas,  aplink ją susidarydavo nedidelė balutė iš skaidraus rusvo vandens, o vėliau, vandeniui pasiekus kelėnus, iš po samanų imdavo veržtis rudo, su dumblu susimaišiusio vandens čiurkšlės, ir susidarydavo toks įspūdis, jog neišlaikiusios vaiko svorio samanos toj prasiskirs,  ir durpių, puvėsių, sieros ir dar bala žino kokį kvapą skleidžiančios raisto gelmės prarys kiekvieną gyvą padarą, išdrįsusį sudrumsti šio neužaugomis pušelėmis padabinto žaliojo kilimo amžinają  ramybę. Vaikai net nesidairydami skubiais žingsniais perbėginėjo nuo vienos salukės ant kitos, basomis kojomis taškydami besisunkiantį iš samanų rusvąjį vandenį.

Kiek pabraidę po didžiojo raisto pelkynę, vaikai įsitikino, jog ir čia  jie neįstengs grybais užpildyti savuosius krepšelius, ir jau tarėsi pasukti namų link, kai  netikėtai Pranukas pamatė vienos, gana aukštai iškilusios virš lygiojo samanų kilimo salukės pakraštyje, po neužaugų berželių krūmu saulės atokaitoje drybsinčius du pilkus šuniukus. Iš  tolo apžiūrėję šį radinį ir įsitikinę, kad šuniukai net neįtaria, jog grybautojai juos užtiko, ir nekreipdami nei į ką dėmesio ir toliau ramiausiai šildosi saulėkaitėje, visi sutarė, jog prie jų reikia prislinkti iš kitos salukės pusės ir netikėtai iššokus iš po tų  ant salukės viršūnės išsikerojusių stambių pušų bus galima juos pagauti, o jei tai nepasisektų, tai bent į linguojančias raisto samanas jos nuvyti. Ten, tikriausiai, jie ims klimti  ir vėl atsiras galimybė jos pagauti.

Padarius gana didelį ratą, jiems pasisekė patyliukais prieiti prie tos aukštosios salukės. Prasibrovę pro salukės papėdėje suaugusių nedidelių kreivų  berželių ir kitokių krūmų tankynę, bei jos aukštesnėse vietose augusias retokas apkerpijusias pušis, vaikai ir vėl pamatė kietai įmigusius saulės atokaitoje šuniukus, tačiau tolesnį kelią jiems  vėl pastojo kreivų neužaugų berželių ir kitokių krūmų siena. Jiems besibraunant per šį bruzgyną, šuniukai pabudo ir ėmė dairytis į visas puses. Tai pastebėję, visi trys metė šalyn krepšelius su grybais ir, jau nebekreipdami dėmesio į triukšmą, skverbėsi per bruzgyną, stengdamiesi pastoti šuniukams kelią. Kaziukui nepasisekė. Jis pataikė į kažkokią tarp krūmų buvusią duobę ir iki juosmens įsmuko į dumbliną raisto vandenį, bet vistiek, įsistvėręs ranka į greta augusio krūmo šakas, iš paskutiniųjų stengesi sukelti kuo daugiau triukšmo, kad tik į jo pusę nepasuktų išgąsdintieji šuniukai. Stasius ir Pranukas iš krūmynų išsigavo vos kelių metrų atstumu, priešingose nuo šuniukų  pusėse. Pranukas bandė rankomis sugriebti persigandųsį žvėrelį, o Stasius, nutraukęs per galvą marškinius, metė jos ant šuniukų. Vienas šuniukas atsidūrė po marškiniais ir, stengdamasis iš po jų išsivaduoti, ėmė suktis vietoje. Stasius griuvo krūtine ant savųjų marškinių ir šuniukas susuptas marškiniuose, lyg vaikas vystykluose, atsidūrė jo rankose.

Pranukui irgi pasisekė nutverti antrąjį šuniuką už kojos, bet jis gailiai sucypęs, į darbą paleido savo aštriuosius dantis. Dabar, ne savu balsu sušukęs, Pranukas  ėmė kratyti ranką su pakibusiu ant jos šuniuku. Pasipylė kraujas ir išsilaisvinęs šuniukas įlindo į bruzgyną.

Stasio pagautąjį šuniuką vaikai įkišo į nuo grybų išlaisvintą krepšelį ir  iš viršaus jį kruopščiai aprišo Stasio marškiniais. Nors šuniukas ir inkštė, ir  draskė krepšelio dugną bei marškinius, vistiek  iš jo išlįsti neįstengė.

Kiek atsigavę nuo patirtų įspūdžių, vaikai pabandė atspėti kokio žvėrelio vaikus jie užtiko, ir tik pradėję aptarinėti šią temą, jie staiga suprato, kad tai ne lapiukai, o palikti vieni piktojo vilko mažyliai. Persigandę, kad jos gali užpulti ne tik šuniukų motina, bet ir visa vilkų gauja, jie net savo krepšelius su grybais pamiršo ir leidosi kiek tik kojos neša namo. Tik vienintelis Stasys  nepanoro palikti miške savojo laimikio.

Išvargę, uždusę draugai  laimingai pasiekė miško pakraštį. Nekreipdami dėmesio net į tai, kad Pranukui vis dar lašais tekėjo iš perkąstos rankos riešo kraujas, jie pasuko ne į arčiausiai miško stūksančią Aurylų sodybą, bet, pamatę lauke kiek toliau nuo miško bevagojantį bulves Rudminų Adolfą, nuskubėjo pas jį.

Adolfas, išklausęs persigandųsių vaikų pasakojimus ir apžiūrėjęs pagautąjį vilkiuką, apibarė vaikus už tokį neatsargumą, ir tik dabar atkreipęs dėmesį į kruviną Kaziuko ranką ėmėsi atidžiau ją apžiūrinėti.

- Tau reikia kraują sustabdyti, žaizdas praplauti ir ranką aprišti, - dalykiškai konstatavo jis, - o tai nuo tų vilkų kokia nors baisi liga gali prilipti.

Jis, paėmęs vaiką už rankos, pasuko Aurylų sodybos link. Žengęs vos porą žingsnių ir pamatęs, kad paliktas be priežiūros arklys ėmė skabyti bulvių viršunes, paprašė greta stovėjusius vaikus:

- Kaziuk, nuvaryk  arklį į mano kiemą, o tu, Stasiuk, nešk savąjį laimikį Aurylienei parodyti, o tai dar nepatikės, kad jos vaiką vilkai apkandžiojo.

Žinia apie tai, kad vaikai begrybaudami užtiko vilkų irštą  ir kad jiems pasisekė pagauti vieną vilkiuką, greitai pasklido po kaimą. Vyrai, metę visus neatidėliotinus darbus, jau būriavosi ir ruošėsi tą vilkų lizdą sunaikinti. Jų įsitikinimu tuos nenaudėlius vilkus būtina nudobti, o jei nepasisektų, tai bent išvaikyti. Atidėlioti tokio reikalo negalima, nes ir taip kaime jau keliems ūkininkams vilkai avis buvo išpjovę. Jei to šiandieną nepadarysi, tai rytoj  ne tik be avių, bet ir be kumeliuko gali likti. Įsidrąsinę tie nevidonai net ir arklius gali apkandžioti.

Dar saulei net vakarop nepersiritus Rudminų Adolfis, surinkęs drąseniuosius kaimo vyrukus, ir net senį Poškų, jaunystėje buvusį nenuoramą medžiotoją, prikalbinęs ištraukti iš šiaudų  jau senai nuo valdžios slepiamą ir spėjusį gerokai aprūdyti medžioklinį šautuvą, būreliu pasuko į mišką. Vyrai, apsiginklavę lazdomis bei šakėmis, atidžiai klausėsi senojo medžiotojo patarimų, o pats Poška irgi kažko buvo neramus. Greičiausiai jį gąsdino tai, kad jis namose tesurado tik tris stambiais šratais užtaisytus šovinius. Tiesa užtaisų su  paukštiniais šrateliais buvo daugiau, bet su tokiais smulkiais šrateliais vilko net kaip reikiant neišgąsdinsi, ne tik kad nenušausi.

Šį kartą vyrus į didžiojo raisto salukes vedė Stasiukas. Pranuko ranka patino ir, matyt, stipriai skaudėjo. Jis norėjo eiti, bet motina, treptelėjusi koja, griežtai pasakė:

- Negana kad ranką vilkui į dantis įkišai, tai dar ir galvą nori jam atiduoti, - ir, pasižiūrėjusi į susirinkusius jos kieme vyrus, dar pridūrė, - ne vaikų darbas su vilkais kariauti. Vyrai, o be vaiko net iki didžiojo raisto kelio nežino.

  Medžiotojai greitai surado didžiojo raisto salukes, bet jų tiek daug ir visos viena į kitą panašios ir atrasti tą, ant kurios persigandę vaikai net krepšelius su grybais paliko,  pasirodė sunkiau, negu tikėjosi. Beklampojant linguojančiomis raisto samanomis, jau ir saulė visai vakarop pasviro, o reikiamos salukės kaip nera taip nėra. Netikėtai tarp neužaugų beržiukų, Poškus pastebėjo kažkokią tai brydę, lyg ir takelį. Gerai apžiūrėjęs samanas, ir įsitikinęs, jog ta brydė eina aukštesnėmis vietomis į raisto vidurį, sumanė ja pasekti. Apsukęs kelias salukes pakraščiais, ant senos išvartos jis užtiko keletą pilkų plaukų.

- Tai vilko takas, - jau užtikrintai pasakė senis, - jis mus nuves prie jų guolio.

Visi vyrai dar labiau sukluso, ėjo patyliukais, pasiruošę kiekvieną akimirką  susiremti su pilkuoju miško valdovu. Apsukus dar vieną salukę, Stasiukas ėmė rodyti ranka į apaugusią stambiomis pušimis aukštumėlę.

- Atrodo, va,  ta salukė, ant kurios mes vilkiukus užtikome.

Vyrai, išsiskleidę ratu, ėmė supti nurodytąją salukę. Poška su šautuvu likosi ant vilkės pramintojo tako, tikėdamasis ją, bėgančią nuo varovų, čia nudobti.

Varovai, barškindami lazdomis, šūkaudami, jau pasiekė salukės pakraščius ir skverbėsi pro tankių krūmokšnių sieną į jos gilumą, pakeliui neužtikdami  jokios gyvos dvasios. Tik iš po vienos pušies  pakilo pora varnų, ir jos, krankdamos, pirma apsuko ratą virš salukės, o tik po to nuskrido savais keliais.

- Salukė ta, kurios mes ieškome, - pakėlęs aukštai virš galvos surastą krepšelį su grybais, sušuko vienas iš varovų. - Štai  čia vaikų būta.

  Greitai buvo surastas ir antrasis krepšelis. Varovai, prasiskverbę į salukės vidurį, ėmė apžiūrinėti kiekvieną jos kampelį. Aukštesnėje vietoje, tarp dviejų samanomis apaugusių ir giliai į žemę susmegųsių akmenų,  ant kurių gulėjo skersai užvirtusios eglės kamėnas, jie užtiko iškapstytą  žemę ir šiame lauže įrengtą vilkės lizdą. Urvo gilumoje, susispaudę vienas prie kito, tūnojo du šuniukai. Pabandžius juos iš ten iškrapštyti, jie priešinosi, kandžiojosi, cypė. Vieną vilkiuką pasisekė paimti į rankas, o antrasis iš urvo išsigavo pro niekieno anksčiau nepastebėtą landą kitoje eglės kamieno pusėje ir palindo po netoliese augusios skarotos eglės šakomis. Tik dabar vyrai pastebėjo  tris ar keturias greta augančias eglaites su tiesieg žeme šliaužiančiomis šakomis ir ėmė kiloti jų šakas. Kelios šakos, nors jos buvo visiškai žalios ir niekuo nesiskyrė nuo kitų, tik paėmus į rankas, atsiskyrė nuo medžio , lyg  jos būtų jau anksčiau kažkieno nulaužtos ir tik įkištos į samanas. Vyrai, numetę dar keletą tokių šakų į šoną, netikėtai aiktelėjo Vilkas!  ir persigandę atšoko.

Visi sužiūro. Iš po šakų kyšojo ant šono gulinčio vilko užpakalinės kojos ir uodega. Stuktelėję lazda ir įsitikinę, jog vilkas negyvas, vyrai su dar didesniu entuziazmu ėmėsi ne tik tempti jau nulaužtas, bet ir laužyti pažeme šliaužiančias eglės šakas. Greitai jie atidengė visą vilkės kūną ir net aiktelėjo, pamatę išgriaužtą visą jos papilvę. Priekinės, išsidėsčiusiosios ant krūtines ląstos pieno liaukos buvo išgriaužtos iki šonkaulių, o pilvo srityje ne tik pieno liaukos, bet ir viduriai išdraskyti, net ir žarnos ištąsytos.

-  Ir kaip čia ta vilkė prieš stipdama taip po  šakomis galėjo  palįsti? nusistebėjo Adolfas jau traukdamas šakas nuo vilkes galvos.

 Vyrai, sustoję ratu, be žodžių žiūrėjo į  išbadėjusių vilkiukų sudarkytą vilkės, jų motinos, lavoną. Kažkuris iš jų pakėlė dar vieną eglišakę.

- O Viešpatie! - nesavu balsu suriko Adolfis, pamatęs gal pusmetrio atstumu nuo vilkės nasrų žmogaus ranką.

 Stovėję greta vyrai ėmė laužyti ir traukti šakas nuo tos vietos, kur turėjo būti žmogaus kūnas. Ant žemės, įsikniaubęs veidu į samanas gulėjo jaunas vyrukas, apsirengęs purvina, apdraskyta žalia kareiviška uniforma. Kairioji jo ranka buvo atmesta į šoną, į vilkės galvos pusę, o dešinioji su kietai suspaustu jos delne pistoletu sulenkta ir padėta prie galvos. Susidarė toks įspūdis, jog jaunuolis, pasirėmęs ant alkūnės, taikosi  į kažką  šauti. Po dešine ranka, samanose greta kūno, taip, kad  būtų patogu ją paimti, gulėjo paruošta kovai granata. Nei vyruko kepurės, nei kitos ginkluotės prie lavono nesimatė. Tik geriau įsižiūrėję kaimo vyrai  suprato, jog tai   daugiau kaip prieš porą savaičių prapuolusio   po mūšio prie Romės  kaimo partizano lavonas.

Susibūrę ratu kaimo vyrai stovėjo lyg žado netekę. Kas žegnojosi, kas pašnibždomis poterius kalbėjo. Kilo triukšmas. Išgirdęs persigandusių vyrų kalbas,    į salukę atskubėjo senis Poška.

- Nieko nelieskite, - įsakmiai riktelėjo jis, - granata gali sprogti, nejaugi namatote, kad  čeka pusiau ištraukta, - kuo toliau nuo jos!

 Tik dabar visi atkreipė dėmesį į tą granatą. Adolfis, apmetęs akimis stovinčiuosius, griežtai sukomandavo: Atsitraukti! Gulti! O kai visi sugulė, drąsiai pakelė nuo samanų granatą ir atstatęs į vietą  čėką, bei praskleidęs jos išlindusiosius galus vėl padėjo ją ant samanų. Po to jis ištraukė iš jau senai sustingusios  dešiniosios rankos delno pistoletą ir patikrino lizdą.

- Tik du šoviniai belikę, - šaltai ištarė apžiūrinėdamas ginklą ir, išėmęs šovinius, padėjo jį ant samanų greta granatos.

  Vyrai net nesulaukę komandos, vienas po kito atsistojo ir, priėję arčiau, ėmėsi apžiūrinėti partizano ir vilkės lavonus.

- Vilkei šovinio nepagailėjo, tiesiai į nasrus įkišęs pistoleto vamzdį iššovė, - toliau dėstė savo mintis Adolfis. - Kulka per viršugalvį išlindusi. Ji krito vietoje. Drąsaus būta vyruko. Jis, matyt, jau visai nebeturėdamas jėgų,  vistiek dar bandė slėptis:  pridengęs šakomis vilko lavoną, laukė pasirodant stribų ir ruošėsi su jais dar susiremti.

- Vis tik vilkai geresni už mus, žmones, - žiūrėdamas į vienas priešais kitą gulinčius lavonus, dėstė savo mintis senis Poška. - Matote, net ir žuvusi vilkė vistiek įstengė išmaitinti ir  gyvenimui paruošti savo vaikus, o mes, žmonės, savo geriausius ir drąsiausius vaikus paliekame likimo valiai. Net ir  savo gyvybę už tėvynės laisvę atidavusųjų partizanų lavonus paliekame enkavedistams tyčiotis. Tie išgamos ne tik šaudo  mūsų vaikus, dargi išrengtus jų lavonus gatvėse ir turgaus aikštėse laiko tol, kol jų kūnai pūti pradeda.  Jų žmoniškai palaidoti neleidžia, o nakčia, kai niekas nemato, kur nors šiukšlyne  po velėna pakiša. O šis vaikinas sulaikė enkavedistų puolimą tol, kol jo draugai laimingai pasitraukė. Matote, jis pats sugebėjo nuo visų persekiotojų atitrūkti ir, įveikęs visas kliūtis, štai čia nuo žaizdų pasimirė. Daugiau nei dešimt kilometrų bėgo, bet nesutiko to žmogaus, kuris laiku būtų galėjęs jam pagalbą  suteikti. O dabar mes tik užspausti jam akis begalime ir, pasimeldę už šio drąsuolio dūšią, jo kūną žmoniškai palaidoti galėtume.

Vyrai visi kaip vienas nusiėmė kepures ir žemai nulenkę galvas  sukalbėjo maldelę už šio jiems nežinomo partizano dūšią.

- Aš tikiuosi, kad jo kapas niekad nebus nei išniekintas, nei pamirštas, - per ilgai užsitęsusią tylą nutraukė Rudminų Adolfis. - Vyrai, nejaugi mes nesugebėsime taip padaryti?

Ir šiandieną  senosiose, nuo maro laikų užsilikusiose, niekieno neliestose kaimo kapinaitėse tebestovi vienišas kryžius,  ant kurio nėra nei vardo, nei pavardės. Ant gana grubiai tašyto  storo ąžuolo kamieno kryžiaus kaimo vyrai karšta geležimi išdegino vienintelį įrašą - Joninių dienos datą, nes drąsiojo partizano kūnas tos dienos pavakare didžiojo raisto salukėje taip netikėtai buvo užtiktas.

   Daug kartų enkavedistai, stribai ir visokio plauko aktyvistai bandė išaiškinti, kieno iniciatyva ir kokia proga šis kryžius pastatytas. Tačiau ir senis Poška, ir visi kaimo gyventojai vienbalsiai jiems atsakydavo:

- Šitas kryžius pastatytas šv. Jonui. Pasižiūrėkite: ir Joninių data jame įspausta. Juk Joninių laužus kūrenti, paparčio žiedą ieškoti  valdžia nedraudžia. Tai kuodėl ji gali neleisti pastatyti kryžių tam, kad šv. Jonas saugotų visus ne tik mūsų kaimo, bet ir  Lietuvos vaikus.

   Senis Poška jau seniai pasimirė, o jo iniciatyva pastatytasis Šv. Jono kryžius ir šiandiena tebestovi senosiose kaimo kapinaitėse.

2002 02 12  Maskva

Hosted by uCoz