Atgal ( 3 / 2002 )

Ikona - Bažnyčios vaikas !

Taip pavadintas žurnalistės pokalbis su dviem dailininkėmis, atspausdintas  "Sandoroje" (nr. 4, 2002). Primindama tikėjimo tiesas, ikona puoselėja į ją žvelgiančiojo dvasinį gyvenimą, padeda įsijausti ir patirti dieviškąją realybę. Ji - žmogaus susitikimo su savo Kūrėju vieta. Tačiau didingos, senove dvelkiančios ikonos tarsi svetimos lietuvio akiai. Daugelis pasakytų, jog tai stačiatikių, o gal rusų menas. Kodėl vis dėlto ikonos labai svarbios ne tik bažnyčios interjerui, bet ir liturgijai, kodėl tai universalus bažnytinis menas? Pateikiame dialogo nuotrupas.

Dalia: Viskas prasidėjo nuo stovyklos. 1997 m. vasarą Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, vykusi stovykla išmokė abėcėlės, t.y. nurodė pačius elementariausius dalykus, kaip tai daryti. Buvo pristatyta tipologija: Kristaus, Marijos ir švenčių ikonos. Na, žinoma, senoji bizantinė technika: gruntuota medžio lentelė, kiaušinio tempera, auksavimas. Mus mokė  pranciškonas brolis Carlo iš Italijos, baigęs A.Rubliovo ikonografijos  mokyklą. Po tos vasaros jis išvažiavo. Stovykla truko 10 dienų, po jos likome vieni. Aš buvau pirmoji, pradėjusi tapyti savarankiškai. Nors turėjau piešimo įgūdžių, buvo labai sunku.

Svarbiausia yra tai, jog ikoną reikėtų vertinti kaip užrašytą teologiją, o ne kaip pasaulietinio meno objektą. Čia kiekviena spalva, judesys turi savo reikšmę, tik reikia mokėti juos skaityti. Daugelis žmonių to nežino ir žiūri į ikoną kaip į piešinį, o ne liturginio meno jbjektą.

Audronė: Iš tapybos pusės šį meną būtų galima vertinti kaip dekoratyvinę simbolinę tapybą, tačiau ne ta prasme, kuria ją supranta menotyrininkai. Ikonos esmė ta, kad ji yra kaip puslapis iš Šventojo Rašto, kurio tekstas nekeičiamas. Tas pats puslapis, tik parašytas spalvomis ir linijomis. Tai sutartinis raštas, kurį mokėdamas gali perskaityti vaizdą. Ikonose dailininkas nieko nekuria, jis perduoda Bažnyčios tikėjimą. Piešiu tai, kuo tikiu  - tai Dievui tarnaujantis menas.

Dalia (atsakydama į klausimą - ką jai reiškia pats tapymo procesas: saviraišką, maldą, pasakojimą kitiems apie transcendenciją ir t.t.): Maldą - tai savotiškas Dievo ieškojimas. Kai nupiešiau pirmąsias ikonas, apėmė keistas pojūtis: atrodo, pieši savo rankomis, čia pat padėti dažai, ir staiga pastebi, kad į tave žiūri Dievo veidas. Tiesiog atrandi jo atvaizdą.

Audronė: Tai malda, tarnystė ir skelbimas. Man patinka, kad ikonos negali kitaip suprasti, savyje ji neturi dviprasmiškumo pačiame kanone įrašyta, jog turi būti aiškios linijos, viskas kruopščiai atlikta.

Dalia: Taip, ši taisyklė galioja. Tapydama pateikiu tai, kuo tikiu. Tai tam tikras santykis su ikona - kai tik pradėjau dirbti, pajutau, kad taip turi būti, nors dar nežinojau kodėl. Kanonas nėra išlaužtas iš piršto - jis formavosi beveik  tūkstantį metų. Šie dalykai yra laiko patikrinti, ir jei kartais asmeniškai kažko nesuvoki, tai ikona po truputį atsiskleidžia.

Atvirkštinė perspektyva (ikonoje)  - tai Dangaus karalystė teigimas, nes ten dar labiau neaprėpiamoje platybėje atsiveria tai, kas nuo manęs tolsta. Įprasta, kad visos perspektyvinės linijos bėga į mane, todėl aplink esantys daiktai mažėja, o tai reiškia, jog aš esu centras. Ikonose yra atvirkščiai - tai, kas nuo manęs tolsta, didėja, platėja, aš nebesu centras. Tai nėra pabėgimas - tai dvasunis poilsis. Man teko piešti architektūrą atvirkštine perspektyva. Pasijutau tarsi Dangaus karalystėje, vaikų pasaulyje. Visi vaikai taip piešia, o vėliau mokomi piešti renesanso perspektyva ir kažkas juose nužudoma

Ikonos dvasingumas tiesiogiai priklauso nuo meistro dvasingumo. Ikona tiek šiuolaikiška, kiek jos meistras iš tiesų gyvena tomis tiesomis, kurias perteikia. Jis  nebūtinai turi būti šventas, tačiau turi būti Bažnyčios žmogus ir gyventi jos ritmu - tai yra svarbiausia. Ikonos ir šiandien  turi per  pirmąjį tūkstantmetį Bizantijoje susifomavusį krikščioniško gyvenimo krūvį. Čia piešiamas žmogaus portretas, bet nereikia pamiršti, kad tai žmogumi tapusio Dievo atvaidas.

Audronė: Ikona, kaip joks kitas liturginis menas "stovi" ant Šv. Rašto. Juo labiau  kad ortodoksų Bažnyčia yra išlaikiusi jos vietą pačioje liturgijoje, liturginiame veiksme. Vakaruose ikona taip pat po truputį grįžta į Bažnyčios erdvę, bet ji ne visada dalyvauja liturginiame veiksme. Tačiau Romoje jau galima pastebėti bažnyčių interjerų su ikonomis, kurios po truputį įtraukiamos į liturginį veiksmą, ir tai žymi Rytų ir Vakarų  suartėjimą. Popiežius Jonas Paulius II yra už tai, kad ikonos sugrįžtų, nes jos pirmiausia  yra liturginis menas. Broliai pranciškonai pastebi, kad ikona žymi nesuskilusios Bažnyčios meną. Ji - Bažnyčios vaikas, tačiau pastarajai skilus, kaip atsitinka suirus šeimai, šis vaikas pasimetė. Ortodoksų Bažnyčia ikonų tradiciją išsaugojo, o Vakarų Bažnyčia po truputį mėgina ją susigrąžinti. Ikona gali padėti Bažnyčiai susivienyti.

Dalia: Ikona gali būti ir yra atsvara šiandieniniam pliuralizmui, daugiasro-viškumui mene;  ji atstato pusiausvyrą, tvarką, padeda suprasti pagrindines tikėjimo tiesas. Jos kanoniškumas apsaugo nuo nereikalingų fantazijų. Be to, ikona disciplinuoja tą, kuris tapo ir daro tvarką tikėjime, pasako, kas yra kas. Todėl jos aktualios konkrečiam žmogui.

Audronė: Jei pažįsti Šv. Raštą, tai ikona tau būtinai prabils. Tačiau yra labai svarbu, kad kas įvestų į ikonų pasaulį. Man buvo labai reikšminga turėti mokytoją. Šv. Raštą taip pat gali skaityti, tačiau jei niekas nepadės - nesuprasi. Tai bažnytinė kalba, todėl jei pažįsti Šv.Raštą ir tiki - perskaitysi ikonas. Ši universali kalba leidžia suprasti ikoną, nesvarbu, ar ji būtų Rusijoje, ar Bulgarijoje, ar Romoje.

Dalia:  Ikona gimsta iš liturgijos, ji - garbinimo menas. Todėl ikona - labai svarbi Dievo ir žmogaus santykio grandis.

Caro laikais  katalikų bažnyčiose kabindavo ikonas rusinimo ir stačiatikybės skleidimo tikslais, o lietuviai stengdavosi jas išmesti. Todėl ypač vyresnio amžiaus žmonėms jos asocijuojasi su prievarta.

Audronė: Tai problema, nes tebegyvena  labai stipri mintis, kad ikonos - stačiatikių menas tauta turi praeities žaizdų, kurios neleidžia šios dovanos priimti. Jei gyventume savo tikėjio gekmėje, šis menas mums  būtų tieiog būtinas. Bet yra ir kitas nuostabus dalykas. Šiluvos Marijos paveikslas yra renesansinė Marijos Snieginės ikonos versija, kurios  pirmavaizdis kabo Romoje Švč. M. Marijos Didžiosios bazilikoje. Vadinasi, mūsų ikonos    turi tą   ikonografinį grūdelį - telieka jas toliau piešti.

Dalia: Tai ne atskiros Bažnyčios, bet visos krikščionybės turtas. Beje, ir Aušros vartų Marija - ikona, tik patyrusi Renesanso įtaką.

Hosted by uCoz