Baltų  genčių  išnykimas

Marija Gimbutienė. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga.

Vakarų baltų kraštas - baltų kultūros centras // Mažoji Lietuva. Studia Lituanica.

I.New York, N.Y. 1958, p. 11-122.

Pasaulinio garso mokslininkė archeologė Marija Gimbutienė trumpai ir aiškiai charekterizuoja baltų genčių išsidėstyumą pietrytiniame Baltijos pakraštyje,  jų aukštą kultūrą ir jų išnykimo (gal tiksliau, išnaikinimo) aplinkybes. Manome, skaitytojams, nutolusiems nuo Lietuvos informacijos šaltinių, verta priminti šiuos elementarius faktus

1 pav. Prūsų kilčių sritys 13 a., prasidedant

karams su vokiečių ordinu.

Kai kalbama apie indoeuropiečių  kalbinės grupės šaką - baltus arba aisčius, gyvenančius pietų rytų  Pabaltijy, paprastai galvojama apie lietuvius ir latvius. Tačiau dar palyginti visai neseniai į vakarus nuo lietuvių, tarp Vyslos ir Nemuno, gyveno vakariniai baltai - prūsai (1 pav.). Iki 18 a. pradžios Rytprūsiuose dar buvo aptinkama prūsiškai (baltiškai) kalbančių žmonių, nežiūrint į tai, kad šis kraštas nuo vokiečių ordino užkariavimo 13 a. pabaigoje buvo sistemingai germanizuojamas.

Šalia prūsų, viena iš neabejotinai stipriausių ir turtingiausių kilčių buvo kuršiai, kurie gyveno į šiaurę nuo prūsų, dabartinės Lietuvos ir Latvijos pajūryje (1 pav.). Kuršių kalba, labai gimininga lietuvių, latvių ir prūsų kalbai, gyva išliko apie 400 metų po kuršių laisvės netekmo 13 a.  17 a. dokumentuose ji dar pažymima kaip atskira kalba, gimininga latvių kalbai. Skandinavų šaltiniai iš 7-13 a. paliko nemažai žinių apie karinguosius kuršius, bet dar daugiau apie juos galime sužinoti iš arche-ologinių duomenų. Kuršių, kaip ir prūsų, kultūros klestėjimas priklauso  prieš-istoriniams laikams.

Tarp 1 ir 13 a. po Kr. istorijos žinios apie prūsus ir kuršius yra negausios ir atsitiktinės. Šį trūkumą papildo vietovardžiai ir ypač archeologiniai radiniai.

Vietovardžiai yra ryškūs baltų gyvenamųjų vietų palikuonys Rytprūsiuose; ir ne tik Rytprūsiuose: baltiškieji vietovardžiai siekia sritis į vakarus nuo Vyslos ligi Persantės upės. Tačiau vien iš kalbos duomenų nedaug ką galime sužinoti apie bendrą kultūros charakterį priešistoriniais laikais. Greta vietovardžių yra archeo-loginiai paminklai, kurie liudija baltiškąją kultūrą besitęsiančią tose pačiose srityse per tris tūkstančius metų. Rytprūsiuose, ypač srityje į rytus nuo Pasargės, ir Klai-pėdos krašte kultūros tęstinumo problema ir jos baltiškumo klausimas nesukelia jokių abejonių…

Vakarų baltų gyvenamoji teritorija tarp Vyslos ir Lietuvos bei Latvijos pajūrio, pietų rytų Baltijos jūros atkraštyje, archeologiškai yra viena iš turtingiausių šiaurės Europoje. Per ilgus priešistorinius laikus Rytprūsiai ir Klaipėdos kraštas dominavo kultūriškai, pralenkdami kaimynines sritis. Naujenybės iš pietų ir vidurio Europos visų pirma plisdavo per Vyslą į Rytprūsius, ir tik per čia nauji išradimai patekdavo į Rytų Pabaltijį bei Gudiją. Materialinės kultūros atžvilgiu ši sritis nebuvo periferinė. Ji buvo pats gyviausias kultūros centras rytiniame Pabaltijy.

Palankias sąlygas kultūrai augti šiame krašte suteikė geografinė padėtis bei gamta. Rytprūsiuose ir Lietuvos pajūryje gyvenusios baltų kiltys turėjo atvirą išėjimą į Baltijos jūrą. Per derlingos žemutinės Vyslos srities lygumas ši teritorija buvo sujungta su vidurio Europa. Vysla buvo tas vieškelis, kuris vedė į Europos gilumą ir per ją iki Viduržemio marių. Upių ir ežerų tinklas tarnavo vietiniam susisiekimui, o pagal vandens susiekimo kelius daugiausia koncentravosi žmonių gyvenamosios sodybos. Nemuno upynas buvo vartai    į tolimesnes rytų Pabaltijo ir Rusijos žemes. Tik į pietų rytus nuo Mozūrų nebuvo atviro išėjimo, nes čia kraštas buvo apsuptas natūralia siena - dideliais miškais ir Pripetės pelkėmis.

Žemės derlingumas ar klimato švelnumas vienaip ar kitaip veikė kultūros charakterį. Tačiau vienas iš svarbiausių faktorių Rytprūsių ir Lietuvos priešistorinės kultūros pranašumui prieš kitas kontinentines sritis buvo pajūryje randamas gintaras ir prekyba juo. To šiaurės aukso neišsemiama versmė buvo pietų rytų Pabaltijys, ypač Sembos pusiasalis ir vakarų Lietuvos pajūris. Čia vietiniai gyventojai tūks-tančius metų pakrantėse ir seklumoje ieškojo gintaro, jį naudojo papuošalams, o dar daugiau jo eksportavo į pietus. Per gintarą   ši pajūrio sritis įėjo į nuolatinį kontaktą su vidurio ir pietų Europa.  Ir dėlto čia kultūra kilo tuo pačiu ritmu kaip vidurio Europoje.

2 pav. Gintaro prekybos keliai žalvario ir ankstyvajame

 geležies  amžiuje, tarp 1600 ir 400 m. prieš Kr.

… Socialinę nelygybę vakarų baltų krašte liudija tiek rašytinės žinios, tiek archeologiniai duomenys. Pakanka vien Vulfstano žodžių iš 9 a. - turtingieji prūsai geria   kumelės pieną, o neturtingieji midų, prūsų krašte esą daug pilių ir kiekvienoje pilyje karalius (kunigaikštis) … Šimtai piliakalnių Rytprūsiuose, kaip ir Lietuvoje, ant kurių stovėjo medinės feodalų pilaitės, liudija per eilę šimtmečių buvusią feodalinę sistemą. Tą patį sako turtingieji kapai, išsiskiriantieji iš kitų radinių savo puošnumu ir gausumu bei importuotais dalykais. Kelių luomų sistema buvo pavel-dėta iš protėvių indoeuropiečių; ji veikė visose indoeuropiečių grupės tautose,  o baltuose ji stipriai išsivystė ir ilgai išsilaikė.

Pagal 13 a. istorinius šaltinius prūsai buvo susiskirstę net į vienuoliką atskirų kilčių: sūduvius, nadruvius, skalvius, sembus, notangus, bartus, varmus, pagudėnus, pamedėnus ir Sasnos gyventojus. Į šiaurę nuo Nemuno deltos gyveno kuršiai, o į šiaurę nuo skalvių bei į rytus nuo sūduvių gyveno lietuviai (pav.1). Nėra duomenų, kad prieš 13 a. prūsai būtų susivieniję į vieną politinį vienetą. Susiskaldymas bei tarpusavio vaidai, kuriuos pastebėjo jūrininkas Vulfstanas, galėjo būti viena iš priežasčių, pagreitinusių prūsų palūžimą prieš vokiečių ordiną.  Bet ne vien dėl vidinių priežasčių katastrofa įvyko. Per kelis šimtmečius vikingus ir lenkus masino šis atviras ir turtingas kraštas. Ilgainiui pietinės prūsų sritys turėjo pavargti nuo alinimosi su lenkų kiltimis. Prūsai buvo išgyvenę ilgą įtampos laikotarpį, prieš vokiečių ordinui įsikuriant, ir prieš tą naują jėgą, kuri sistemingai ir masiškai spraudėsi į rytų Pabaltijį, prūsai negalėjo išsilaikyti. Nežiūrint neigiamai susi-dėsčiųsių aplinkybių, atkaklios kovos su vokiečiais tęsėsi apie 60 metų -  nuo 1131 iki 1288 m.

Kuršius nualino karai su vokiečių kardininkų ordinu, įsikūrusiu Rygoje    1201 m. Gerai suplanuotas kuršių Rygos užpuolimas 1210 m. dėl nepalankiai susidėsčiųsių aplinkybių nepavyko. 1228 m. kuršiai drauge su žiemgaliais sukilo prieš kardininkus, o 1228 m. sunaikino Dunamundės vienuolyną. 1230 m. ištikęs badas labai nusilpnino kuršius. Ordinas, tuo pasinaudodamas, planavo kuršiams atsikeršyti. Kuršiai, tai pajutę, pasiprašė krikšto. Šieurės rytų sritys - Banduva, Ventos sritis ir Bihavelant (Latvijos pajūrio sritis su Liepoja) - pakliuvo ordino politinėn priklausomybėn 1230 m. gale, 1231 m. - ir rytinės kuršių sritys. Vėliau kuršiai stengėsi kaip įmanydami išsivaduoti ir krikšto nebepaisė. Tai suteikė ordinui progą toliau tęsti naikinimo karus, kurie truko daugelį metų. Politiškai kuršiai nebeatsigavo.

Iškilo nauja jėga - lietuviai, kurie sėkmingai tęsė karą su kardininkais. Ties Šiausliais lietuviai sutriušino kardininkus 1236 m. Po to pralaimėjimo kardininkų ordino likučiai turėjo prašyti pagalbos iš kryžiuočių ordino Rytprūsiuose. Antrą didelį smūgį  ordinui davė žemaičiai ties Durbe 1260 m. Ordino pusėje  turėjusieji kariauti kuršiai iš mūšio pasitraukė. Ordino pavergtosios kiltys - pietiniai kuršiai, sembai, varmai, notangai ir žiemgaliai - išsilaisvino. Prūsų sukilimas išvadavo daugelį prūsų pilių. Tačiau palaipsniui ordinas stiprėjo. Jam pagalba plaukė iš visos Europos. Lengvai sekėsi ordinui surinkti daugiau jėgų, kai jos buvo verbuojamos šūkiu "Į kovą prieš Baltijos pagonis". Prūsai ir kuršiai neatsilaikė prieš apgaulę - po kryžiaus ženklu  paslėptą nuodingą kardą. Nuo 13 a.  pabaigos prūsai ir kuršiai nebesudarė ordinui pavojaus; jo kova nukrypo prieš konsoliduotą lietuvių jėgą. Taip baigėsi vakarinių baltų kilčių laisvė.

Dėl germanų veržimosi į rytus ("Drang nach Osten") žuvo pačios gyvybin-giausios baltiškos kultūros šakos - prūsai ir kuršiai. Jos neabejotinai  buvo visos baltų

3 pav. Pietų rytų Pabaltijo kapinynų su

 Romos monetomis paplitimas

šeimos kultūros centras per tris tūkstančius metų. Jos buvo baltų kultūros vartai į pasaulį, pro kuriuos baltai rišosi su  svarbesniaisiais vidurio ir pietų Europos centrais. Nuo 13 a. baltų šeimos kultūros centras persikėlė į rytus - į Lietuvą.