D i d
ž i o j oа L i e t u v o sа K u n i g a i k š č i o
Gediminoа palikuonys Žemaitijoje
Gediminaičių dinastija
Gediminaičiai
itin pagarsėjo lietuvių kovose su vokiečių riteriais.
Gediminaičių valdoma Lietuva neleido totoriams-mongolams iš
rytų brautis į Centrinę ir Vakarų Europą. Rytiniai ir
pietryčių slavų kunigaikščiai, bijodami
totorių-mongolų jungo, o vėliau ir stiprėjančios
Maskvos kunigaikštijos, taikiai atiduodavo savo miestų vartų
raktusа Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštijos kariuomenės vadams, prašydami atsiųsti
Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininką. Lietuvos didysis
kunigaikštis šių rusųа
taikų pasidavimą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai
sutvirtindavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnų,
dukterų ar brolių vedybomis su rusų kunigaikščių
šeimos nariais. Ir Gediminas, ir jo sūnus Algirdas užaugino po
keletą sūnų, kuriuos reikėjo aprūpinti dalinėmis
kunigaikštijomis. Valdomose žemėse gediminaičiai palikdavo
anksčiau čia buvusią religiją, papročius, kalbą.
Gediminaičių
dinastija Lietuvą valdė beveik 300 (konkrečiai - 287) metų,
t.y. nuo 1285 iki 1572 metų. Lietuvos didžiųjų
kunigaikščių soste, pradedant Butigeidžiu,
Pukuveru-Butvydu, baigiant paskutiniuoju Gediminaičiu - Žygimantu
Augustu, sėdėjo 15 didžiųjų Lietuvos
kunigaikščių, kilusių iš Gedimino giminės. Penki
iš jų buvo kartu ir Lenkijos karaliai (Jogaila, Kazimieras, Aleksandras,
Zigmantas II (Senasis), Žygimantas Augustas.
Jogaila
Algirdaitis, tapęs Lenkijos karaliumi, davė Lenkijai
lietuvišką gediminaičių atšaką, dažnai
vadinamą Jogailaičių dinastija. Beveik du šios dinastijos
valdymo šimtmečiai politiniu ir kultūriniu atžvilgiu
laikomi vieni iš šviesiausių Lenkijos istorijoje.
Gediminaičių
dinastija plačiai išsišakojo ne tik Lietuvoje, Rusijoje ir
Lenkijoje, bet ir Čekijoje, paplisdama į dar tolimesnes šalis.
Gedimino
dinastijos tolimų palikuonių yra išlikusių iki
mūsų dienų. Prieš keletą metų kai kurie iš
jų buvo susitikę Rusijoje. Neteko girdėti ir skaityti, kad kas
norsа šiame susibūrime
būtų dalyvavęs iš Lietuvos.
Viekšnių valsčiaus
ūkininkų
Beržanskių sūnus Gabrielius
Naujosios
Akmenės rajone, netoli nuo Viekšnių miestelio, Pluogių
vienkiemyje, nuo senų laikų gyveno pasiturintys
žemaičių bajorai ūkininkai BERŽANSKIAI. Lietuvos
istorijojeа ši giminė
pradedama minėti nuo XIX a. pirmosios pusės.
Apie
1835-1838 metus Beržanskių šeimoje gimė sūnus
Gabrielius. Baigęs kelias klases, jis įstojo į Vilniaus
bernardinų vienuolyną. Vėliau mokėsi Vilniaus kunigų
seminarijoje, toliau, iki 1864 m. gyveno Smalvos vienuolyne, Breslaujos
apskrityje, o poа 1863 m. sukilimo, caro
valdžiai jį uždarius, perkeltas į Slanimo vienuolyną.
G. Beržanskis buvo įtariamas dalyvavęsа sukilime, todėl Gardino gubernatorius jo nepatvirtino Valpos
parapijos administratoriumi. Negavęs leidimo persikeltiаа į Žemaičių
vyskupiją, nuo 1873 m. gyveno Agluonos vienuolyne. 1874 m. jis vėl
mėgino išvyktiа gyventi į
Žemaitiją, bet leidimo iš caro valdžios negavo. Mirė
1888 m. balandžio 23/gegužės 5 d.
Dideli
G.Beržanskio nuopelnai lietuvių kalbai. Jis yra išvertęs ir
išleidęs keletą religinių knygučių.
Gabrieliaus
brolis Jonas Beržanskis paveldėjo tėviškę -
Pluogių vienkiemį. Jis vedė Barborą Šiuipytę ir
išaugino tris sūnus: Antaną, Joną ir Liudviką. Žinoma,
kad Barbora Beržanskienė ir du jos sūnūs buvo
garsūsа to krašto
knygnešiai.
Kunigaikštis Jonas
Gediminas-Beržanskis-Klausutis
Iš
trijų Beržanskio sūnų daugiausiai Lietuvai nusipelnė
ir labiausiai išgarsėjo vidurinysis sūnus Jonas. Jis gimė
1862 m. rugpiūčio 25 d. Viekšnių valsčiaus Pluogų
vienkiemyje. Jonas 1883 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1888 m.
- Petrapilio universiteto matematikos fakultetą. Išsilavinusiems
lietuviamsа caro vyriausybė
trukdė dirbti Lietuvoje. Todėl Jonas išvyko į
Varšuvą ir ten susirado tarnybą. Čia jis susipažino su
V.Kudirka ir tapo vienu iš "Varpo" įkūrėjų
bei aktyviausių bendradarbių. Pasirašydamas Dagio,
Klausučio slapyvardžiais, jis 1889-90, 1892-95а metais "Varpe" skelbėа publikacijas svarbiais to meto visuomeniniais
klausimais. Vėliau jis dirbo Petrapilyje, Krasnoufimske, Ilukštoje.
Rečiau rašė į spaudą, atsidėjo istoriniams
tyrinėjimams. Jis daug laiko praleisdavo archyvuose, ieškodamas
įrodymų, kad Pluogų Beržanskių giminė yra
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonys, o jų
giminės pilna pavardė - Gediminas-Beržanskis-Klausutis.
1918 m.
jis dirbo Finansų ministerijoje, buvo vyriausiosios valstybinės
komisijos karo metais padarytiems Lietuvos valstybei nuostoliams
apskaičiuoti pirmininkas. Suoranizavo Lietuvos bajorų draugiją
(įkurta 1928 m. vasario 16 d.), kuriai vadovavo iki pat savo mirties. (Draugija
1994 m. balandžio 23 d. iškilmingai atkurta ir pavadinta Lietuvos
bakorų karališkąja sąjunga.)
Artėjant
1930-ųjų metų Vytauto Didžiojo jubiliejui, pirmasis
pasiūlė įsteigti jubiliejinį komitetą, kuris
vėliau, kiek papildytas, suorganizavo jubiliejines iškilmes visoje
Lietuvoje ir už Vyriausybėsа
bei visuomenėsа paaukotus
pinigus pastatydino Kauno Vytauto Didžiojo muziejų. Tais pačiais
metaisа jis išleido
genealoginę studiją "Lietuvių heraldika" (antra laida
išėjo 1932 m.). Lietuvių Enciklopedijoje nurodoma, kad
J.Beržanskis mirė 1936 m. liepos 12 d. Kaune.
Lietuvos
prezidentas Antanas Smetona už nuopelnus Lietuvai apdovanojo į
pensiją išeinantį kunigaikštį Joną
Gediminą-Beržanskį-Klausutį Gedimino ordino
Tėvūno laipsniu. Šis apdovanojimas yra itin svarbus ir daug
ką pasakantis. Tai liudija, kad Lietuvos Vyriausybė pripažino jo
titulą.
1996 m.
Kauneаа dar gyveno
kunigaikščio Jono dukros ir vaikaitis Gediminas su šeima.
Tebestovi аkunigaikščio namas
su aukuru sode, ant kurio šių namų šeimininkas,
senovės lietuvių tikėjimo išpažinėjas aukodavo
lietuvių dievams. Kunigaikštytė Poiata (Pajauta) saugo savo
tėvo kultūrinį palikimą.
Sovietinė
valdžiaа nesutiko šio namo
įtraukti į kultūros paveldo sąrašą, neleido
įrengti memorialinio kambario.
Jauniausias sūnus Liudvikas
Liudvikas
gimė 1864 m. sausio 10 d.,а 1882 m.
baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Petrapilio
universiteto Matematikos-fizikos fakultetą. Čia išklausė
keletą kursų, tačiau dėų studentiškų
riaušių buvo pašalintas iš universiteto. Po to
grįžo į Pluogų vienkiemį. Po kelerių metų,
susirgęs plaučių džiova, mirė.
Liudvikas
Gediminas-Beržanskis buvo aušrininkas. Jo pseudonimai: J.K.Dagys,
J.Kadagys, J. K-gis. 1884-85 m. jis bendradarbiavo "Aušroje",
1888 m. -"Lietuviškame balse".
Vyriausias sūnus kunigas
Antanas-Gediminas-Beržanskis
Į
Lietuvos kultūros istoriją pateko ir vyriausiasis Pluogų
Gediminų-Beržanskių sūnus Antanas. Antanas gimė 1859
m. sausio 3 d. Pluoguose, Viekšnių valsčiuje. 1883 m. baigė
Kaunoа kunigų seminariją.
Kunigavo įvairiose Lietuvos parapijose. Bendradarbiavo "Vilniaus
žiniose", 1906 m. - "Vienybėje",
"Šaltinyje". Buvo 1917 m. Lietuvos konferencijos Vilniuje
dalyvis.
Jo dalyvavimas
1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje įrodo, kad kunigas Antanas
buvo autoritetingas žmogus ir tikras Lietuvos patriotas (delegatai į
konferenciją buvo renkami iš siauro lietuvių atstovų rato).
Pirmoji jo
kunigavimo vieta yra Šiaurės Rytų Lietuvoje, tuometinėje
Breslaujos apskrityje, Drūkšių parapijoje (vėliau -
Zarasų apskritis). Mirus kaimyninės Smalvos parapijos klebonui,
A.Beržanskis buvo pasiųstas laikinai adminastruoti Smalvos
parapiją. Neįtikus caro valdžiai, prieš jį buvo
sukurbta аbyla. Viskas baigėsi
nuosprendžiu - nubausti kunigą kalėjimu.
Ir taip
ginkluoto žandaro lydimas 31 metų kunigas vikaras
Antanas-Gediminas-Beržanskisа darda
vežimu iš tolimiausio Lietuvos rytinio pakraščio
išilgai visos Lietuvos per Skuodą į Kretingos pranciškonų
bernardinų vienuolyną, po 1863 m. paverstą rusų caro
valdžiai neįtikusių katalikų kunigų kalėjimu.
Nubaustų
kunigų padėtis Kretingos vienuolyne buvo sunki. Kunigas Antanas
Gediminas-Beržanskis Kretingoje iškalėjo dvejus metus ir beveik
pusantreo mėnesio. Iš vienuolyno išleistas 1892 m.
rugpiūčio 19 d.
1892 m.
vasarą jis važiavo jau antrą kartąа per Skuodą, bet tada žandaras jo
jau nebelydėjo. Trumpai aprašęs šį įvykį,
J.Tumas sako: "Antanas Beržanskis, "kunigaikščio"
brolis, bet ne kunigaikštis. Tai rodo, kad J.Tumas netikėjo jo
aukšta kilme.
Kokiose
parapijose Antanui teko kunigauti paleistam iš Kretingos kalėjimo,
taip pat dar nepavyko nustatyti. Žinoma tik tai, kad jis 1906 m. paskirtas
Skuodo dekanato Šačių parapijos klebonu. Dirbdamas čia
kunigas Antanas savo brolio Jono iškovotu aukštu аPluogų Beržanskių
kunigaikščių titulunesipuikavo, tačiau pats šį
titulą pripažino - daugelyje bažnytinių dokumentų jo
pavardė buvo rašoma: Ananas Gediminas-Beržanskis. Vadinasi, jis
pats save laikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gdimino
dinastijos palikuoniu.
Lietuvos
katalikų bažnyčios dvasininkija šį kunigo Antano
Gedimino-Beržanskio titulą puikiai žinojo. Vieni tai
pripažino, kiti abejojo, treti už jo nugaros šaipėsi (pvz.
J.Tumas-Vaižgantas), tačiau esant reikalui šiuo titulu buvo
pasinaudojama. Žurnele "Žemaičių žemė"
aprašyta kaip, naudojantis gediminaičio vardu, Kauno kunigų
seminarijos rektorius, poetas Jonas Mačiulis-Maironisаа laimėjo bylą dėl vilos
Palangoje, kaip buvo iškovotas leidimas įsteigti lietuvių
gimnaziją Skuode 1915 m.
Skuodo
gimnazija darbą pradėjo 1918 m. lapkričio 7 d. Šventė
prasidėjo iškilmingomis pamaldomis Skuodo bažnyčioje.
Pagrindinis gimnazijos steigėjas Pr.Žadeikis vėliau apie tai
rašė: "Sunku rasti progąааа
graudulingiau melstis prie Visagalio, kai tuomet. Štai ir
vokiečių galybėа
griūna ir virsta žemyn, kai griuvo ir susikūlė
rusų milžinas. Ar gi ne Dievo čia pirštas! Tiek smūgių
ir pažeminimų nukentėję lietuviai steigia savo
gimnaziją. Ar galima buvo net svajotiа
apie tai! Pamaldas laikiau aš ir paskiau karštą
prakalbą: Dirbkim, krutėkim".
Svarbiausioms
gimnazijos atidarymo iškilmėms - gimnazijos patalpų
šventinimui - P.Žadeikis pakvietė ir garbingiausiąjį
Steigiamojo komiteto narį - Didžiojo Gedimino palikuonį,
Šačių kleboną Antaną
Gediminą-Beržanskį. Prieš šventinimą jis labai
susijaudinęs kalbėjo, kadа
1890 m. caro žandarai jį vežę per Skuodą į
Kretingos vienuolyną, tuo metu paverstą kunigų kalėjimu,
už tai, "kad jaunuomenės širdyse žadinęsа lietuviškus jausmus,а šiandien jam prisieina tame
pačiame skuodeа pašventinti
net lietuvių gimnaziją. Jis nepajėgiąsа tos visos iškilmės
įsivaizduoti, jam išrodą tai kaip sapnas, o ne kaipo
tikrenybė".
Iš
Šačių kunigas Antanas dėl Šatiškių
skundų buvo priverstas išvykti sulaukęs vos 63 metų
amžiaus. Skundų, dėl kurių jis turėjo parsikelti
į Skuodą, priežastys neaiškios iki šiol. Neišbuvo
Skuode nei metų. Palaidotasа Skuodi
parapijos Narvydžių kapinėse, kurios yra šalia Skuodo,
senojoje šių kapinių dalyje. Ant jo kapo - graži, stora,
masyvinė tamsiai pilko granito plokštė. Jos viršuje
iškaltas kryžius, žemiau -
Gedimino-Beržanskio-Klausučio herbas, o dar žemiau puslankiu
iškalti žodžiai:
ŠVIESIAUSIAS
KUNIGAIKŠTIS
KUN.
ANTANAS JONO SŪNUS
GEDIMINAS-BERŽANSKIS-
KLAUSUTIS
1859 m. Ж
1923 m.
Juozas Normantas. Didžiojo Lietuvos
Kunigaikščio Gedimino palikuonys Žemaitijoje//Žemaičių
žemė,2001/1(30), p.41-42; 2001/4(33), p.28-30.
