Atgal ( 2 / 2002 )

 

Iš Bendrijos archyvo

 

            Jurgio Baltrušaičio namai

Turbūt, visi Maskvos lietuvių renginiai vyko ir vyksta poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio namuose. Čia gimė Maskvos lietuvių kultūros bendrija, čia buvo ir jaunimo klubas "Atžalynas", čia praėjo nemažai ir paties Jurgio Baltrušaičio kultūrinės bei diplomatinės veiklos metų.

Namų ištaigingoje menėje vyksta tarptautinės lituanistikos konferencijos (jų organizatorius - p. Juozas Budraitis), iškilmingi Bendrijos renginiai. Čia (rūsio kambaryje) yra  ir Bendrijos Valdybos būstinė.  

 

Mūsų bendrijos adresas:

Maskvos lietuvių bendrija

Povarskaja g., 24

121069 Maskva, Rusija

Tel. 291 14 58  

 

Nuotraukoje - Jurgio Baltrušaičio namas.  

 

Nuotraukoje - Poeto Jurgio Baltrušaičio portretas oreljefas (haut-relief) ant jo vardo namų fasado sienos.  

 

Maskvos lietuvių bendrijos istoruja

   

Priešistorė

            Baltų (tame tarpe ir lietuvių) genčių žiloje senovėje gyventa ne tik prie Baltijos, bet ir rytų Europoje. Apie tai liudija faktai. Viename rusų metraštyje minima, kad 1058 metais kunigaikštis Iziaslavas "nugalėjo galindus". Kitoje vietoje nurodoma, kaip Jurijus Dolgorukis įsako nužudyti galindų bajorą Kučką ir jo žemėse pastatyti tvirtovę, kuri ilgą laiką turėjo du vardus: Kučkovo ir Maskva.

            Istorijoje užfiksuoti Montvilos-Motovilovo žygdarbis per Kulikovo kautynes, Sofijos Vytautaitės nuopelnai Maskvos kunigaikštystėje. Pagaliau, yra gyvi lietuvių-rusų istorijos liudininkai - Gediminaičių palikuonys Maskvoje: Golycinai, Trubeckojai, Chovanskiai, Kurakinai. Ir šiandien Gedimino palikuonys dalyvauja Maskvos lietuvių bendrijos veikloje.

 

Naujieji laikai

            Intelektualiausia lietuvių išeivijos dalis Rytuose spietėsi, - kaip rašo A.Kairys, - Maskvoje, buvusioje Sovietų imperijos sostinėje. Susitikęs su Maskvos lietuvių kultūros bendrijos nariais, randi minčiai ir dvasiai peno.

            Remiantis "Lietuviškąja tarybine enciklopedija", lietuvių Maskvoje ėmė rastis apie XVII a. vidurį. 1832 m., caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, lietuviai,  be kitų mokslo įstaigų, vis dažniau rinkdavosi Maskvos universitetą. Čia lietuvių kalba domėjosi ir ją dėstė pasaulinio garso kalbininkai F.Fortunatovas, V.Požesinskis, A.Šachmatovas, G.Uljanovas. Veikė Maskvos lietuvių studentų draugija, kuri palaikė glaudžius ryšius su plačiosios Rusijos  aukštosiose mokyklose išsiblaškiusiu lietuvių jaunimu.

            Maskvos katalikų labdarių draugijos biblioteka Maskvoje įkurta 1901 metais. Jos fondai sudaryti daugiausia iš literatūros lenkų kalba. Buvo leidinių ir kt.kalbomis. 1904-1906 veikęs lietuviškas skyrius. 1906 m. jis turėjęs apie 200 knygų. Prenumeruoti 4 lietuviški laikraščiai. Skaitę apie 50 žmonių, daugiausia lietuvių darbininkų. Negalintys užsimokėti naudojosi veltui. Skyriaus knygų katalogą parengė Mykolas Biržiška ir Jurgis Šlapelis. 1906 m. lietuviško skyriaus knygos buvo perduotos  įsikūrusiai Maskvos lietuvių šelpimosi draugijai.

Maskvos lietuvių šelpimosi draugijos biblioteka. Draugija įkurta 1905 m. pabaigoje, rūpinosi savišalpa, švietimu, kultūra. Jos nariai - daugiausia studentai, kurių buvę apie 30 - skaitę paskaitas, platinę lietuvišką spaudą, kūrę chorus, rengę vakarus. Draugijoje veikusi biblioteka su skaitykla. Komplektuota iš nario mokesčio lėšų ir dovanojamų knygų. Lietuvišką periodiką iš Lietuvos ir JAV daugelis redakcijų siuntė nemokamai. 1906 m. buvę aie 200 egz. (150 pavadinimų) knygų, 1907 - per 600, 1911 - beveik 900, 1913 -950. Skaitę ne tik draugijos nariai, bet ir lietuviai darbininkai, kitų  profesijų žmonės. 1906 m. turėjusi 37 skaitytojus, 1907 -112, 1911 -72, 1913 - 91 skaitytoją. Nuo 1909  m. vedėjais buvę Vincas Meilus, Jurgis Baltrušaitis, Ignas Jonynas.

1908 m. veikusios Maskvos lietuvių savišalpos draugijos iniciatyva susibūrė mišrūs vyrų ir moterų chorai, vaidinta, koncertuota. Vargingesnį studentą sušelpdavo Lietuvių draugija Maskvos aukštųjų mokyklų studentams remti; būta pradinių mokyklų, klubų.

   

J.Baltrušaičio darbas su lietuviais Maskvoje

Nemažai svarbių žinių apie Maskvos lietuvių gyvenimą pateikia Laiminas Tapinas, aprašydamas Jurgio Baltrušaičio gyvenimą. Pateikiame keletą faktų iš nurodyto autoriaus knygos "Imk, klajokli, žibintą vilties"(Vilnius, 2000).

J.Baltrušaitis išaugo Lietuvos valstiečių šeimoje, jaunuoliu atvyko į Maskvą studijuoti, vedė merginą rusę. Beveik visi jo eilėraščiai parašyti rusų kalba, ir jis tapo įžymus kaip rusų poetas-simbolistas. Nesuprantama, kodėl jis buvo nutraukęs visus ryšius su gimtine ir Lietuva.

Poeto suartėjimas su lietuviais prasidėjo nuo 1910-ųjų metų, kai "Maskvos lietuvių savišalpos draugija" atsiuntė pas Jurgį Baltrušaitį savo emisarus, prašydama poetą padėti pravesti labdaringus vakarėlius. Į labdaros vakarus žmones galėjo patraukti tik garsenybės - žinomi poetai, artistai ir politikai. Tarp Maskvoje gyvenančių lietuvių tokiu buvo laikomas tik Jurgis Baltrušaitis. Taigi poetas sutiko ateiti į draugijos rengiamus labdaros vakarus, čia skaitė savo eilėraščius, įkalbindavo drauge ateiti ir kitus savo bičiulius poetus. Sutiko jis būti ir draugijos komiteto nariu.

Apie Baltrušaitį netrukus (apie 1913 m.) ėmė suktis jauni lietuviukai studentai, mokęsi Maskvoje. Labiausiai prie Jurgio lipo pradedantys literatai, kurie labai norėjo parodyti savo literatūrinius bandymus žinomam rašytojui. Iš tų jaunųjų literatų bene dažniausiai pas Jurgį atbėgdavo Ignas Šeinius, studijavęs Maskvos universiteto Istorijos filologijos fakultete.

Taigi, pasirodo, Baltrušaitis pasiilgo lietuviško žodžio ir lietuviškų veidų. Manė, kad užmirš, ir iš kur kilęs, įsilies į rusų literatūrą, pats taps rusu. Pasirodė, kad net ir norėdamas to padaryti negali. Regis, Baltrušaitis ėmė suprasti padaręs klaidą, kad savo noru stengėsi nutolti nuo Lietuvos. Regis, ėmėsi dabar tą klaidą taisyti

Ypač poetas suartėjo su Lietuva sunkiais karo metais. Vokiečiams veržiantis į Lietuvą (1915 m.), Jurgis drauge su kitais tautiečiais inteligentais ėmė gelbėti bėdos ištiktus krašto žmones. Buvo įkurtas Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Čia susibūrė žmonės, kurie po kelerių metų pakreips Baltrušaičio gyvenimą visai kita linkme - tai inžinierius T.Naruševičius, teisininkas T.Petkevičius, advokatas R.Skipitis, būsimasis Lietuvos premjeras, o dabar vienas iš Lietuvos  demokratų partijos vadovų M.Sleževičius, būsimi Lietuvos diplomatai, o dabar dar studentai P.Klimas ir J.Urbšys.<> Komiteto vicepirmininku buvo išrinktas Jurgis Baltrušaitis. Viena, kad jis niekad nesipurtė padėti lietuvių organizacijoms, o svarbiausia, kad komitetui kaip oro reikėjo plačių Jurgio ryšių. Juk jis iš tiesų pažinojo ne tik visą Maskvos inteligentiją, bet ir nemažai aukštų valdžios vyrų, verslo žmonių, artimai bendravo su kunigaikštienės Gagarinos, kunigaikščio Trubeckojaus ir kitų aristokratų šeimomis, artimomis    imperatoriškajam sostui. O nukentėjusiųjų nuo karo komitetai buvo ne šiaip labdaringos organizacijos, jas rėmė Rusijos valdžia. Tačiau kad ta pagalba būtų apčiuopiama, reikėjo itin gerų ryšių.

Tais metais Olovianišnikovų name (Pokrovka 10) lietuvių vaikams  buvo įsteigtas bendrabutis. Dviejų aukštų fligelyje įsikūrė dvidešimt šeši vaikai, berniukai ir mergaitės, kurie čia gavo nemokamą nakvynę, valgį, jiems buvo nupirkti visi mokykliniai reikmenys. Žinoma, pats Jurgis tokių pinigų išlaikyti bendrabučiui neturėjo. Čia lemiamą žodį turėjo uošvienė, kuri tvarkė visos šeimos pinigus. O konkrečiai bendrabučio reikalais rūpinosi Marija, žiūrėjo, kad lietuviukai būtų pavalgę, aprengti ir galėtų lankyti mokyklas ar studijuoti universitete.

Artėjant frontui prie Vilniaus, J.Baltrušaitis (kartu su Tomu Naruševičiumi) padėjo Valerijai Čiurlionytei atgabenti M.K.Čiurlionio paveikslus į Maskvą, vėliau (1916 m.) suruošti tų paveikslų parodą, kuri išgarsino dailininką Rusijoje ir už jos ribų, dar vėliau (1919 m.) - išgelbėti fantastiškas Čiurlionio drobes nuo nuo bolševikų biurokratų

Smulkiau apie J.Baltrušaičio darbą su Maskvos lietuviais - žr. Moscovia, 4/2001.

 

Mūsų bendrijos pirmtakas - studentų klubas

Į Maskvą studijuoti Lietuvos jaunimas pradėjo aktyviau nuo 1950-1952 metų. Dalį studentų siųsdavo vyriausybė, ministerijos. Todėl nenuostabu, kad būsimieji studentai, atvykę Maskvon, pirmiausia ateidavo į Lietuvos atstovybę, mat čia buvo viešbutis atvykusiems, čia buvo sprendžiamos jų buitinės problemos, įsidarbinimo perspektyvos. Lietuvos vyriausybė skirdavo studentams nedideles pašalpas, kurias skirstė atstovybės vadovas.

Socialinius-kultūrinius savo globotinių reikalus paprastai tvarkydavo p.Danguolė Balčiūnaitė, daug metų dirbusi atstovybėje. Buvęs atstovybės darbuotojas p.Mindaugas Pilėnas taip pat prisimena, kaip tekdavo globoti savo tautiečius studentus, tvarkyti jų reikalus dekanatuose, prašyti leidimo perlaikyti studentui egzaminus ir kt.

Nuo čia ir prasidėjo studentų būrimasis, vakarų ruošimas, žodžiu, kultūrinė lietuvių veikla Maskvoje. Čia susikūrė ir BALTICUM, kurio pagrindą sudarė studentai lietuviai, latviai, estai.

1987-1991 metais, t.y. atgimimo Lietuvoje metais  Maskvos aukštosiose mokyklose irgi studijavo daug Lietuvos jaunimo, veikė studentų sambūris. Jame galėjai suskaičiuoti per 100 jaunuolių. Lietuviškąjį Maskvos jaunimą vienijo didžiojo  lietuvių kompozitoriaus Balio Dvariono sūnaus studento Justino Dvariono protas, jaunatviška energija, šmaikštumas ir meilė Lietuvos dangaus mėliui. Žinios, ypač politinės, tik spėjusios gimti Nemuno šalyje, iškart pasiekdavo Maskvos studentiją.

Rinkdavosi visi į poeto simbolisto J.Baltrušaičio, Lietuvos atstovo Rusijoje, namą Povarskaja gatvėje 24, iki išnaktų skambėdavo lietuviška daina, jaunatviškas juokas, neretai buvo gvildenamos aktualios politinės problemos, aptariami iš Vilniaus traukiniu atgabenti "Atgimimo" straipsniai.

Be užmokesčio studentai dirbo lietuviškoje sekmadieninėje mokykloje. Kas žino, gal iš jos ir išaugo dabartinė lietuviška vidurinė mokykla, gavusi 1247-ąjį numerį ir vadinama rusų-lietuvių mokykla.

 

Bendrija kaip neformali organizacija

Galinga tautinio atgimimo banga - Sąjūdis - nuvilnijo per visą "plačiąją šalį". Būtent ji pažadino iš dvasinio snaudulio lietuvius, išmėtytus po beribes sovietijos platybes. Būtent atgimimo dvasioje gimė ir mūsų lietuviška salelė - Lietuvių kultūros bendrija Maskvoje (LKBM).

Kęstutis Janulaitis  pirmasis pradėjo rūpintis bendrijos įforminimu.

 

Pirmieji mūsų sambūrio dalyviai prisimena, su kokiu jauduliu jie skaitė atgimstančios Lietuvos atsišaukimus:  ugningus LLL, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės lapelius, spausdintus mašinėle ir nelegaliai tiražuotus, vėliau - jau viešai leidžiamus laikraštį "Atgimimas", patriotinio tautinio pobūdžio knygutes

Prisimena, kaip nepaisydami grąsinimų ir įveikdami baimę žmonės ėjo į mitingus ir piketus. Dokumentiniuose filmuose liko užfiksuota, kaip būrys su lietuviška trispalve susijungia su didžiule Maskvos demokratų kolona ir žygiuoja Naujuoju Arbatu į Menežo aikštę. Priežasčių būta daug: ir kruvini Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje, ir demokratijos reikalų gynimas Maskvoje, Rusijoje. Reikėjo, sakysime, parodyti gerą valią ir drąsą, piketruojant 1991 metais prie "TSRS Prokuratūros" ( kur reikalauta grąžinti OMON'o užgrobtą Lietuvos televiziją), kai aplink grupelę piketuojančių zujo su grąsinimais milicininkai. Tie drąsuoliai buvo: Rimas Grincevičius, Valerija Nikitina, Vytis Viliūnas.

Nuotraukose matosi, kaip su "namų gamybos" vėliavomis lietuviai įsijungia į maskviečių minią ir Maniežu žygiuoja  prie "Maskvos" viešbučio, kur paprastai vykdavo masiniai mitingai. Plakatuose "KPSS zapretitj", "Niet diktature"

 

Principialumą ir drąsą rodė taipogi ir Lietuvos atstovybės darbuotojai: Egidijus Bičkauskas, Robertas Virbickas, Danguolė Balčiūnaitė, Giedrė Urmanaitė. Neįtikėtinai greitai (jau kitą parą) paruošti ir Maskvos visuomenei parodyti dokumentai apie sovietų siautėjimą Vilniuje: fotografijos ir vaizdajuostės įtaigiai rodė, kaip tankai važiuoja per žmones, kaip OMON'o šturmuotojas šautuvo buože trenkia  žmogui į galvą. Vaizdajuostė apie telecentro šturmą, spalvotos nuotraukos su besiliejančiu lietuvių krauju  buvo demonstruojamos keletą dienų, nuo ryto iki vakaro. Be abejo, tai paveikė ne tik maskviečių, bet ir tautų viešąją nuomonę apie Lietuvoje vykstančius procesus.

Vienas iš pirmųjų bendrijos aktų buvo telegrama TSKP CK generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui su reikalavimu nutraukti žiaurumus Lietuvoje.

Gestant studentų veiklai, Maskvos "senbuviai" panoro steigti savo organizaciją. Materialų pagrindą tam jau buvo sukurę studentai. Nuolatiniais svečiais pas studentus buvo:Kęstutis Janulaitis, Antanas Jonkus, Vytautas Tutinas, Janina Černikienė (vieni vaikščiojo pas studentus ieškodami Sąjūdžio spaudos, kiti vedžiojo vaikučius į sekmadieninę mokyklą). Kiek vėliau prisidėjo: Jonas Daunys. Klemensas Jorudas, Tamara Lurytė, Algirdas Užusienis, Nijolė Martiniuk, Kazys Kedaitis, Vytis Viliūnas ir kiti.

Į lietuvių bendrijos lyderius pretendavo K.Janulaitis, žymaus prieškarinės Lietuvos veikėjo, istoriko ir advokato prof. A.Janulaičio sūnus. Pats K.Janulaitis yra daug nuveikęs savo profesijos srityje (dokumentinis kinas etnokultūrine tematika). Jo pastangomis per Lietuvos Kultūros fondą buvo pradėta steigti lietuvių kultūros bendrija Maskvoje. Buvo jau susitarta dėl apmokamo etato bendrijos darbuotojui. Deja, ankstyva mirtis (infarktas per pamoką sekmadieninėje mokykloje 1989 m. lapkričio 5 d.) nutraukė pradėtąją K.Janulaičio darbą, kuriant bendriją.

Po minėtos netekties lietuvių būreliui kurį laiką (1990-91 m.) vadovavo Antanas Jonkus. Tais metais susiformavo pagrindinis bendrijos branduolys. Tuo laikotarpiu užsimezgė ir pagrindinės bendrijos veiklos kryptys. Pirmiausia tai Lietuvos valstybinių ir religinių švenčių ruošimas. Tiesa, gausesni lietuvių susibūrimai buvo dar reti. Lietuviai dažniau susitikdavo mažais būreliais, bute, prie arbatos puodelio ar kitokių vaišių.

Daug bendrijai padėjo p. Alfonsas Augulis ir jo organizacija, kuri tuomet vadinosi "Tėviškė" ir per kurią Maskvos lietuviams vėliau buvo užsakoma lietuviška spauda. A.Augulis sumanė ir įgyvendino įdomią idėją: peržiūrėti centriniame Lietuvos pašte spaudos prenumeratorių kvitus ir atrinkti Maskvos adresus. Keliems šimtams maskviečių, surastų peržvelgus dešimtis tūkstančių kvitų (tą darbą A.Augulio kabinete atliko ir A.Jonkus su žmona Olga) , buvo išsiųsti kvietimai apsilankyti bendrijos šventėje. Ne visi kviestieji atsiliepė (žmonės buvo sovietinės imperijos įbauginti ir įtarė čia esant provokaciją), bet kolektyvas visgi išaugo per šimtą žmonių.

Gerą pasiūlymą tąsyk davė Tamara Lurytė: prie Šv.Liudviko bažnyčios durų iškabinti skelbimą su kvietimu lietuviams ateiti į renginį. Kvietimo raginami bendrijon įstojo nemažai žmonių, rimtų ir pastovių  lietuvybės puoselėtojų.

Kitas, pasiūlytas p.J.Daunio, mėginimas "verbuoti" Maskvos lietuvius - ieškoti miesto telefonų knygoje lietuviškų pavardžių ir skambinti - pasirodė ne toks vaisingas ir nelabai malonus:  žmonės į skambučius atsiliepdavo įtariai, o kartais ir piktai.

 

Organizacijos įforminimas

Sugriuvus "blogio imperijai" prasidėjo lyg ir nauji laikai. Sambūriai, vienijimasis tautiniu pagrindu jau nebelaikomi nusikalstamu dalyku. Be to, įeina į madą sudarinėti mažų įmonių, organizacijų įstatus, bei registruotis valstybinėse įstaigose. Gi registracija reikalinga norint atidaryti savo, kaip juridinio asmens, sąskaitą banke bei dėl kitų reikalų.

1991 m. spalio mėn. bendrija buvo juridiškai įteisinta - įregistruota oficialiose Maskvos įstaigose. Atliekant šį nelengvą darbą (bendrijos įstatų daugkartinis perrašinėjimas pagal biurokratų reikalavimus, vaikščiojimas ir laukimas įstaigos priimamajame, antspaudo projekto darymas ir užsakymas dirbtuvėse), nemažai pasidarbavo Rimas Grincevičius, Valerija Nikitina ir Vytis Viliūnas, kuris tuo metu buvo išrinktas bendrijos pirmininku.

 

Veiklos krypčių raida

Kaip jau buvo minėta, neformalaus bendrijos egzistavomo laikotarpiu daugiausia dėmesio buvo kreipiama į valstybinių ir religinių švenčių atgaivinimą. ą. Kita kryptis buvo švietimas. Studentija organizavo ir kelerius metus vedė sekmadieninę lietuvišką mokyklą. Vėliau į tą darbą įsitraukė ir vietiniai lietuviai. Greta su studentais, kaip minėta jau dirbo A.Jonkus, K.Janulaitis.

Tuometinio Lietuvos vyriausybės atstovo E.Bičkausko ir mokytojos Solveigos Valatkaitės pastangomis buvo įsteigta ir, nežiūrint didžiulių biurokratinių sunkumų, ėmė sėkmingai veikti lietuviška pradinė mokykla. 1992 metais ji jau oficialiai tampa  lietuvių rusų mokykla "Šaltinėlis".

Trečia kryptis. Daugelį metų veikia lietuvių kalbos kursai suaugusiems. Juos veda mokytoja, kartu ir bibliotekininkė ambasados bibliotekoje, p. Nijolė Šidlavičiūtė. Apie kursų metodinį lygį galima spręsti jau iš to, kad juos baigę žmonės ima rašyti eiles lietuvių kalba, arba išvyksta tęsti studijų į aukštąsias Lietuvos mokyklas.

Verta prisiminti ir talentingą mokytoją Nikalojų Michailovą, dirbusį anksčiau Nijolės Šidlavičiūtės, išmokiusį lietuviškai šnekėti nemažą maskviečių skaičių. Beje, N.Michailovas buvo pasišovęs įsteigti Lietuvių kultūros centrą ir jau buvo išsirūpinęs Rusijos Mokslų Akademijos raštą tuo klausimu. Deja, laikai buvo neramūs, o ir pats iniciatorius nelauktai išvyko dirbti į užsienį. Giedrė Urmanaitė, pas kurią buvo surinkti oficialūs raštai, irgi neužilgo paliko Maskvą ir neužbaigtą reikalą.

Straipsnį apie N.Michailovą - žr. Moscovia, 2-3/2001.

Ketvirta veiklos kryptis - mokslinio tyrimo darbas. Mūsų tautietis  Jonas Daunys su grupe bendraminčių rinko Maskvos archyvuose  labai vertingą su Lietuva susijusią medžiagą. Archyvinė veikla buvo derinama  su vilniečiu prof. Žilevičiumi.

Meninė saviveikla - viena iš svarbiausių krypčių - atsiras vėliausiai. Pirmosios pastangos saviveiklai susiburti nebuvo sėkmingos. Nepadėjo net kun. Pr.Račiūno pastangos. Lygiai kaip nieko neišėjo ir iš bandymo sudaryti lietuvišką bažnytinę parapiją.

Beje su kiekviena nauja bendrijos valdyba bei jos pirmininku keitėsi ir bendrijos veiklos pobūdis. Vadovaujant prof. V.Viliūnui, buvo mėginama susisiekti su verslininkais, tikintis iš jų paramos. Tačiau Maskvos verslininkai pasirodė nelabai dosnūs.

Per V.Viliūno kadenciją į bendriją įtraukta daugiau inteligentijos, susidraugauta su estų, latvių ir kitomis tautinėmis bendrijomis, su kuriomis kartu buvo daromi politiniai pareiškimai ir imta, pavyzdžiui, Pamaskvėje švęsti Jonines.

Per pirmininkės Nijolės Martiniuk kadenciją (1993-1996) susikūrė    bendrijos meninė saviveikla, užmegzti ryšiai su Maskvos  kūrybinėmis organizacijomis, valdžios įstaigomis, iš kurių gaunama parama ruošiant renginius.

1997 m. sausio 25 d. išrinkta ir 1999 m. perrinkta nauja Lietuvių kultūros bendrijos Maskvoje valdžia. Pirmininke tapo Kristina Lukoševičiūtė-Momziakova. Šį kartą panaudotas naujas bendrijos aktyvo sudarymo principas: išrinkta pirmininkė pati pasirenka bendražygius pagal interesus ir simpatijas (t.y. ateina "į valdžią" su savo komanda). Į valdybą grįžo kai kurie anksčiau veikę aktyvistai, įsiliejo į ją ir nauji žmonės. Į pirmąją valdybą (vėliau valdyba keitėsi) pirmininkė pasirinko: Valeriją Glazunovą, Birutę Nenartavičiūtę, Tamarą Lurytę, Solveigą Valatkaitę, Vytį Viliūną ir Robertą Virbicką. Išrenkant  Kristiną Momziakovą antrai kadencijai, į valdybą buvo įtraukti: AntanasVenčiauskas, Antanas Petronis, Tamara Lurytė, Robertas Virbickas, Danguolė Balčiūnaitė, Vytis Viliūnas ir kiti.

Per paskutinę kadenciją daug dėmesio buvo skiriama saviveiklos tolesniam ugdymui. Be to, pirmininkė Kristina Lukoševičiūtė su savo komanda stengėsi spręsti ir šias problemas:

- paliegusieji, kuriems reikalinga sudaryti sąlygas nors porą savaičių pasigydyti gimtinėje Lietuvoje, nors porą savaičių pailsėti Lietuvos sanatorijose;

- naujai valdybai rūpi ir dvigubos pilietybės klausimai;

- stangtasi nors per didžiasias šventes į Bendriją pakviesti iš Lietuvos meninės saviveiklos ir profesionalų kolektyvų. Pageidautini buvo rašytojai, poetai, kunigai;

- pradėta kviesti į bendrus renginius, šventes kitas Rusijos lietuvių bendrijas, t.y. vyko praktinis bendrijų jungimo darbas (pvz., bendravimas su Smolensko bendrija);

- bendrija praturtėjo materialiai: įsigyta naujas televizorius, vaizdo filmavimo kamera ir kt.

 

Ansamblis "Banga"

Bendrijos nariai didžiuojasi, kad  draugijos ansamblis "Banga" nuolat kviečiamas į Maskvos miesto renginius. 1997 m. ansamblis dalyvavo 850-ųjų Maskvos įkūrimo metinių renginyje.

Kompozitorių rmuose žiūrovai plojo šešių lietuvių ansambliečių, pritariamų akordeonisto Boriso Moskino, švelniems ir skaidriems balsams, atlikusiems dainas "Mažam kambarėly", "Oi, kas sodai do sodeliai", "Pamylėjau vakar", "Ramunėlė", "Šių naktely per naktelį" ir "Mane močiutė barė". Dainose lyg atgimė Lietuvos savanorių kovos už laisvę, nepriklausomybę, Lietuvos gamta, įpinta į sodų ir laukų vainiką, jaunus ir senus jaudinanti meilės tema.

Lietuvišką koloritą scenoje ansamblio dalyviams suteikė Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dovanoti tautiniai drabužiai. Įvairiomis lietuviškomis spalvomis žėrį jie ne tik puošė, bet ir maloniai šildė akis ir širdis tų, kurie susirinko pažiūrėti ir pasiklausyti.

Tąkart pirmų vietų neužimta, bet geranoriškumo kvietusieji nepagailėjo. Skatindamas tolesnį ansamblio kūrybinį gyvenimą, komisijos pirmininkas (kompozitorius Anatolijus Beliajevas) įteikė simbolinį gaidų sąsiuvinį su įrašu: "Lietuvos kultūros bendrijai nuoširdžiausi linkėjimasi", o gautas padėkos raštas primins, kad į aukštumas įkopiama tik dirbant.

Iškart po festivalio azerbaidžaniečių, baltarusių, vokiečių bei latvių draugijos pakvietė "Bangą" aplankyti juos. Iki šiol ansamblis nuolat dalyvauja nacionalinių bendrijų renginiuose.

Paminėtina taip pat, kad mes suruošėmė "Maskvos lietuvių dienas"  Lietuvoje, Pereslavlyje-Zaleski, palaikome kūrybinius ryšius su Troicko miesto kultūros švietimo įstaigomis.

Taip Maskvos lietuviai išplaukia į platesnius vandenis. Daugiau pažinčių, daugiau draugų - galima jaustis tvirčiau ir gyvenant toliau nuo Lietuvos.

 

Lietuviški leidiniai

Pirmas lietuviškas draugijos leidinys "Moscovia" pasirodė 1993 metais. Tai istorinis kultūrinis Antano Jonkaus redaguojamas žurnalas. Leidinio tematika, bėgant metams, keitėsi.

Tautinio atgimimo metais aktualu buvo pasakoti tautiečiams Lietuvos vėliavą, kitą simboliką,  tautines tradicijas, papročius (kaip ruošti Kūčių stalą, švęsti Jonines ir t.t.). Vėliau tematika keitėsi, vis dažniau žurnalo puslapiuose atsispindėjo šiuolaikinė problematika.

Kai kurios temos išlieka pastovios. Pavyzdžiui, rubrika "Kalbos kultūra". Kalbos klausimai aktualūs ir pačioje Lietuvoje. O ką jau bekalbėti apie  rusiškoje aplinkoje dirbančius tautiečius, kai kurie iš jų(pavyzdžiui, tremtinių vaikai) buvo baigę rusiškas mokyklas ir, aišku, neturėjų gimtosios kalbos pagrindų.

Šiluma alsuoja savų (vietos) autorių kūryba. Savo apsakymus tolydžiai spausdina Kazys Kedaitis, Klemensas Jorudas, eilėraščius - Mindaugas Pilėnas. Rubrikoje "Naujos knygos", analizuojamos naujai pasirodžiusios ar bent naujai savo bibliotekoje įsigytos knygos, ypač turinčios sąsajų su Lietuvos istorija, kultūra.

Žurnalo tiražas metų metais buvo mažas (keliasdešimt egzempliorių). Tik Išeivijos ir regioninių problemų departamentui pradėjus teikti finansinę pagalbą, "Moscovia" pradėta leisti 100-150 egz. tiražu.

"Maskvos lietuvių naujienos" pradėta leisti 1997 metų pradžioje. Leidinys - laikraštėlio tipo, labai operatyvus, atspidėjo visus tekančiuosius bendrijos įvykius - narių gimtadienius, ką tik įvykusius renginius, bendrijos "vidujinį" gyvenimą, ginčus, skirtingas nuuomones. Deja, jo redaktoriui p.Vyčiui Viliūnui išvykus ilgesniam laikui dirbti į Lietuvą, laikrašttėlio leidimas nutrūko.  Vėliau (2000m.) buvo mėginta atnaujinti jo leidimą, bet stokojant literatų entuziastų, leidimas galutinai nutrūko 2000 metais.

 

Maskvos lietuvių jaunimo sąjunga "Rūta"

Steigiamasis "Rūtos" susitikimas įvyko 1993 m. sausio 30 d., juridinė registracija - birželio 10 d.  MLJS tikslas - suburti lietuvių kilnmės Maskvos jaunimą, padėti jam išlaikyti lietuvybę, ugdyti meilę ir pagarbą savo protėvių kraštui, jo istorijai, kultūrai ir papročiams, skleisti žinias apie Lietuvą, jos kultūrą. MLJS bendradarbiauja su kitomis Maskvos jaunimo organizacijomis, Lietuvių kultūros bendrija Maskvoje.

1994 m. per VIII Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, kuriame dalyvavo "Rūtos" tarybos narė R.Kocius, MLJS buvo priimta į PLJS. "Rūta" turi folklorinį ansamblį, 1993 m. dalyvavusį Vilniaus festivalyje "Skamba, skamba kankliai", o už metų - Pasaulio lietuvių dainų šventės etnografinėje programoje. MLJS nuolat švenčia tradicines lietuvių šventes, pamini svarbesnes datas, organizuohja susitikimus su žymiais žmonėmis.

 

Maskvos lietuvių šeštadieninė mokyklėlė

Maskvos lietuvių sekmadieninė mokyklėlė įkurta 1991 metais. Augo vaikai, augo ir mokyklėlė, kuri 1995-aisiais tapo Maskvos lietuvių-rusų mokykla Nr.1247 "Šaltinėlis", rimta vidurine bendrojo lavinimo mokykla, kuri 2001-aisiais jau išleido pirmąją savo abiturientų laidą. Tačiau savaitgalio mokyklėlė neišnyko - 1998-aisiais metais būrys bendraminčių lietuvaičių - daugiausiai tai buvo tie, kurie baigė savo veiklą Jaunimo sąjungoje, - nusprendė rinktis šeštadieniais, veikti dėl savo vaikų.

Ir štai jau treti metai į Gospitalnyj skersgatvį Nr. 3 suvažiuoja, subėga ir maži, ir dideli, kad lietuviškai pakalbėtų, kad išmoktų lietuviškų dainų, mįslių ir patarlių, eilėraščių, lietuviškų žaidimų ir šokių, kad pieštų, rašytų, susipažintų ir puoselėtų, saugotų senuosius lietuvių papročius ir dar daug kitų dalykų. Suvažiuoja, kad kartu suėję savitai bendrautų, pasisemtų stiprybės, jėgų iš to šaltinio, kuris vadinamas "lietuviška dvasia".

Pastovūs mokyklėlės lankytojai: Pauliukas Butyrinas, Paulius Veleska, Julytė ir Emilija Panovos, Agnutė Kudzmanaitė, Kristoforas Husainovas, Gabija  ir Joana Kartovickytės, Petriukas Vižinis ir kiti.

Mokyklėlės vedėja - Renata Greimaitė. Didžiausi idėjų generatoriai  - R.Greimaitė ir R.Klimavičiūtė. Jų dėka mokyklėlėj  pastatyta pasaka "Dangus griūva", suruoštas "Mamos teatras" - lėlių spektaklis "Katinėlis ir gaidelis". Daug darbo įdėjo mokytojos N.Šidlavičiūtė, Ž.Semenėjeva.

Pagrindinį veiklos turinį šeštadieninėje mokyklėlėje, aišku, sudaro pamokėlės: etnokultūros, lietuvių kalbos, dailės, muzikos. Praėjusiais metais vaikučiai buvo supažindinti su kalendorinėmis šventėmis, papročiais. Šiais metais R.Klimavičiūtei kilo mintis viską sukonkretinti, t.y. buvo pasirinkta žvėrių ir paukščių tema. Todėl per etnokultūros pamokas N.Šidlavičiūtė atkreipė vaikų dėmesį daugiau į tai, kokiais žvėrimis persirengdavo, kokiais balsai kalbėdavo žmonės, sekdami pasakas, mokė juos patarlių, mįslių apie paukščius ir pan. Lietuvių kalbos pamokose susipažįsta su raidėmis, dėlioja žodžius naudodami žvėrių ir paukščių vardus; turtina savo žodyną, tobulina tartį mokydamiesi gamtos garsų pamėgžiojimų, eilėraščių.

 

Sportinė bendrijos veikla

Gan anksti draugijos nariai pradėjo užsiiminėti sportine veikla. Gražiai ir gausiai maskviečių komanda dalyvavo IV Pasaulio lietuvių olimpiadoje 1991m. Taip pat dalyvavo 1998 m. Olimpiadoje, iš kurios parsivežė dovanų.. Bendrijoje veikia šachmatų, krepšinio sekcijos. Aktyviai  sportine veikla užsiiminėja  A.Poniškaitis, A.Petronis, A.Užusienis.

 

Maskvos lietuviškoji vidurinė mokykla

Neskaitant Maskvos, savaitgalio mokyklėlių Rusijoje atsirado ir kitose vieyose: Krasnojarske, Vladivostoke, Smolenske, visur kitur, kur susibūrė gausesnės lietuvių bendruomenės. Gi lietuviška gimnazija Rusijoje yra vienintelė. Ši mūsų "Šaltinėlio" lietuviška mokykla š.m. vasario 23 dieną oficialiai - dalyvaujant Lietuvos Respublikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Rusijoje dr. Zenonui Namavičiui bei kitiems garbiems svečiams - pasiskelbė tampanti   pilnaverte vidurine mokykla, išleidžiančia abiturientų laidą (Rusijoje galima tik vienuolika, o ne dvylika kaip Lietuvoje, klasių; todėl vienuoliktokai čia ir yra abiturientai).

Brandos egzaminus laikė 12 "Šaltinėlio" mokyklos abiturientų (iš jos turimų 156 mokinių). Bendrija  dėkoja mokyklos kūrėjai ir nuolatinei direktorei p.Solveigai Valatkaitei už jos žygdarbį kuriant nuo pačių pirmųjų klasių ir puoselėjant Maskvos "Šaltinėlio" lietuvišką mokyklą iki pilnos gimnazijos lygio. Kartu su visu mokyklos kolektyvu džiaugiamės pasiektais rezultatais, pirmiesiems jos abiturientams birželio 1-19 d.d. sėkmingai išlaikius brandos egzaminus, linkime jiems sėkmės gyvenime.

 

Bažnytinio gyvenimo problemos

Maskvoje gyvenantys lietuviai nėra labai religingi. Antai į lietuviškas pamaldas, kurios retsykiais vyksta Šv.Liudviko bažnyčioje, susirenka ne daugiau 10-15 žmonių. O šiaip  į eilines pamaldas rusų kalba ateina vos du-trys žmonės. Gaila, juk bažnyčia glaudžia, šildo ir vienija, moko stiprybės. Taigi tokio centro lyg ir nėra: belieka lietuvių bendrija. Beje, ji irgi suskilusi.

Laukiamas iki šiol bendrijoje yra lietuvis kunigas. Visi mena Maskvoje dirbusį kunigą a.a.Praną Račiūną, 1992 m. jo susitikimus su bendrijos žmonėmis. Jų ausyse vis dar skamba "Pulkim ant kelių", "Marija, Marija", kunigo pamokslai Šv.Liudviko bažnyčioje, kuri dabar begirdi lenkų, rusų, anglų, prancūzų kalbas. Nuoširdžių  pokalbių nuotrupos su kunigu Rolandu Kaušu, monsinjoru a.a. Kazimieru Vasiliausku, broliu Gediminu, vyskupu S.Baltakiu išlikusios iki šios dienos. Taigi kunigas lietuviams - iki šiol neišspręsta problema.

                                                                       Paruošė Antanas Jonkus

 

 

Panaudota literatūra:

1) Atmintį išsaugokim // Moscovia, 1/93, psl. 8-11.

2) A.Jonkus. Lietuviai Maskvoje // Maskvos lietuvių naujienos, 1997 04 30,           nr. 4,  psl. 1 - 3.

3) A.Kairys. Laiko išsklaidyti, Vilnius, 1997, psl. 53-54, 56-57, 80-83 etc.

4) Informacinis židinėlis, 2001, Nr.2-3.

5) Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. V., Alma Litera, 1997, psl. 249.

6) Iš Moscovijos istorijos // Moscovia , 4/2001, psl. 8 - 16.

7) M.Pilėnas. Pastabos apie Maskvos lietuvių kultūros bendriją (rankraštis).

 

Hosted by uCoz