Atgal ( 1 / 2002 )

 

Į ateitį rašytojas žvelgia su nerimu

Pranašo reputaciją turintis T.Venclova spėja, kad mūsų laukia ilgas karas,

ааааааааааа kuriame dalyvaus ir JAV, ir Lietuva

 

Tomas Venclova, rašytojo Antano Venclovos sūnus, nuo 1977 metų gyvenantis JAVа ir dėstantis Jeilio universitete, Lietuvoje turi pranašo reputaciją.

1975 metais Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui jis išsiuntė laišką, kuriame komunistinę ideologijąа pavadino klaidinga, atnešusia nemažai netekčių Lietuvai. Šiame laiške tuomet 37 metų T.Venclova pareiškė, kadа laikui bėgant ydinga politika sužlugdys valstybę.

T.Venclovos protestas neliko nepastebėtas. 1977 metais tuometinė Lietuvos valdžia pasistengė, kad jis išvyktų iš šalies, ir tais pačiais metais T.Venclovai buvo atimta sovietų pilietybė. Jis daug metų aktyviai veikė kaip Helsinkio grupės narys, reikalavoа gerbti žmogaus teises.

Įsikūręs JAV, Niu Heiveno mieste, T.Venclova Jeilio universitete apsigynė filosofijos daktaro disertaciją. Čia jis daugelį metų dėstoа XX amžiausа rusų poezijos kursą. T.Venclova kuria keturiomis kalbomis - lietuvių, rusų, lenkų, anglų. Kasmet įvairiose šalyse išleidžiamos T.Venclovosа poezijos ir publicistikos knygos.

Tomas Venclova su "Respublikos" skaitytojais sutiko pasidalyti savo mintimis apie Lietuvą, papasakoti apie nuotaikas, kurias keliaаа Naujieji metai.

аааааааааааааааааааааа а

 

<Е> XXI šimtmetis greičiausiai bus neramus. Yra netgi galimybė kad bus nesmagesnis už buvusįjį. Nors bjauresnį šimtmetį už dvidešimtąjį sunku įsivaizduoti, jis bent baigėsi laisvės triumfu ir didelėmis viltimis; o dvidešimt pirmasis prasidėjoа beprotišku teroru ir kuo baigsis, dar nežinia.

Blogis šioje žemėje nežūva, visada randa sau naujas nišas, ir jam visada reikės priešintis. Galbūt mūsų laukiaа ilgas karas, kuriame dalyvaus ir JAV, ir Lietuva, ir visos daugmaž civilizuotos šalys: į praėjusius karus jis nebus panašus, bet nuostolių - fizinių ir moralinių - gali atnešti ne mažiau. Pakartosiu čia lotynišką posakį: utinamа falsusа vates sim (norėčiau būti melagingas pranašas).

 

Perversmo nebebus

- Jūsų mintys apie Lietuvą: kaip vertinateа šiandieną, ar įsivaizduojate Lietuvos perspektyvas?

- Esu optimistas ir manau, kad Lietuva daugeliu atžvilgiu (nors ir ne visais)а plėtojasi sėkmingiau negu 1918-1940а metais. Joje nebuvo ir tikriausiai nebus autoritarinio perversmo (kurio vienu metu prisibijojau).

Dabar nėraа teritorinių ginčų, į kuriuos anojiа Lietuva buvo stačiai beviltiškai įsivėlusi: tai, kad pavykoа atgauti ir sėkmingai išlaikyti Vilnių ir Klaipėdą, į kuriuos jau niekasа kitas nepretenduoja, yra politinis stebuklas, mūsų visų nepakankamai vertinamas. Kai kurių vis darа puoselėjamas pretenzijas į Gervėčius, Seinus ar Karaliaučių šioje situacijoje galima ir nurašyti: šitaip Lenkija nurašė pretenzijas į Vilnių, Gardiną ir Lvovą, sutikdama pasitenkinti tose žemėseаа tam tikru kultūriniu mandatu (į kurį ji turi ne mažesnę teisę negu mes į kultūrinį mandatą Karaliaučiuje, Gervėčiuose ar Seinuose). Esmingo pavojaus iš kaimynų pusės, kuris per visą 1918-1940 metų laikotarpį buvo akivaizdus, aš šiandien nematau.

Labai teigiamas dalykas yra tai, kad Lietuvoje, nors ir lėtai, ima įsivyrauti protingas, civilizuotas požiūris į istoriją (pavyzdžiui, į 1941 metų sukilimą, taip pat ir į pokario metus): patriotiškus šauksmus, kurie viešpatavo atgavus nepriklausomybę ir kuriuos skatino daugelis emigrantų, stumia į pašalį vertinimas, paremtas normaliais kriterijais.

 

Emigracija - naudinga

 

- Ar Lietuva šiuo metu turi pasirinkimą, kokiu keliu eiti? Ką Lietuvos žmonėms reikia nugalėti savyje, kad nesuklystų ir pasirinktų teisingą kelią?

- Tarptautinėje arenoje Lietuva pasirinkimo neturi: arba ji įstos į Europos Sąjungą (tai turbūt jau nuspręstas klausimas), arba virs trečiojo pasaulio šalimi, kokia virsta, pavyzdžiui, Moldova (toks likimas gresia ir Ukrainai). O dėl NATO, tai čia nebe pirmą kartą regime istorinės ironijos pavyzdėlį: veržiamės į NATO dėl to, kad bijome Rusijos, o ten įstoję tikriausiai rasime Rusiją, anksčiau už mus įsitaisiusią tarp NATO pajėgų. Bet tai, manding, nieko baisaus - bent man dabartinė Rusija panikos nekelia.

Liūdnoka, kad Lietuvoje, kaip daugelis pastebėjo, stinga viduriniosios klasės - yra tik milijonieriai (arba quasi milijonieriai) ir vargšai (arba laikantys save vargšais). Socialiai tai nėra sveikas reiškinys, bet manau, kad jis pamažu sušvelnėsа ir visuomenė stabilizuosis.Tiesa,а trečiojo pasaulio pavyzdys rodo, kad tokia stabilizacija ne visada pasiekiama. Bet Lietuva vis dėlto nėra tračiasis pasaulis, jau vien dėl to, kad šalyjeа visi raštingi.

Manęs negąsdina didelė emigracija iš Lietuvos - priešingai, manau, kad ji šalies ekonomikai ir iš viso plėtotei summa summarum bus naudinga (kaip, beje, visada buvo - reliatyvus Lietuvos klestėjimas XX amžiaus pradžioje arba ir sovietmečiu didele dalimi rėmėsi "amerikiečių" pinigaisа bei siuntiniais).

Truputį beprotiškas lenktyniavimas dėl materialinių vertybių, būdingas šių dienų Lietuvai, man yra komiškas: karšta meilė mersedesams, "Audi" ir BMW (kuriuos, kad ir padėvėtus, turi dažnas asmuo, laikantis save varguoliu) yra lygiai tas pat, kas meilė brikai, aprašyta dar Antano Krikščiukaičio-Aisbės. Vakaruose greitai supranti, kad tie dalykaiа neturi nieko bendra su gyvenimo turiningumu, įdomumu, pagaliau ir paprasčiausiu smagumu. Bet ir čia tikiu laiko gydomąja galia.

ааааааааааа

Rūtos Skatikaitės intervju "Į pasaulio ateitį rašytojas žvelgia su nerimu"/ Respublika, 2001 12 24, p. 3.