Pabaisų žinovas dalijasi paslaptimi

"Viduramžiai niekada neatsisakys fantastikos", - teigė menotyrininkas Jurgis Baltrušaitis - Europos mokslininkų autoritetas.

Algirdas Julius Greimas (1917-1992) savo gyvenimo pabaigoje rašė: "Jeigu per pastaruosius trisdešimt metų meno istorikas Baltrušaitis žinomas į Rytus nuo Berlyno kaip poeto Baltrušaičio sūnus, tai į Vakarus nuo Berlyno poetas Baltrušaitis žinomas kaip meno istoriko Baltrušaičio tėvas".

Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis gimė 1903-aisiais Maskvoje. Žinant, koks turtingas intelektualų žiedas rinkdavosi anuomet Baltrušaičių namuose prie Pokrovo vartų, nesunku suvokti, iš kur toks įvairiapusis jaunuolio išsilavinimas: rusų, lietuvių, vokiečių, prancūzų kultūros buvo jam artimos nuo mažens. Namuose Jurgį mokė būsimasis Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas. Vėliau vaikinas sėmėsi žinių vokiečių klasikinėje gimnazijoje, galiausiai susižavėjęs teatru "per klaidą" atsidūrė Paryžiuje. Čia susitiko jam lemtingą įtaką padariusį meno istoriką Henri Focilloną, pasirinko viduramžių istorijos bei archeologijos studijas Sorbonos universitete.

1931-aisiais J.Baltrušaitis - jau mokslų daktaras, kelių studijų autorius. 1933-1939 metais dėstė meno istorijos kursą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, studentų labui parengė "Visuotinės meno istorijos" dvitomį. Tačiau didžiausio populiarumo Europoje sulauks pokariu pasirodžiusios J.Baltrušaičio knygos ir visų pirma - "Fantastiškieji viduramžiai", kuriuos pirmąkart lietuvių kalba dabar pateikė "Vaga" (iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė).

Autoriui čia rūpėjo panagrinėti absurdiškas, keistas, fantastiškas meno formas. Viduramžių mene, anot J.Baltrušaičio, "pašlyja natūrali pusiausvyra, pradedama ieškoti įmanrybių ir sudėtingumo, atgyja grynai romaniški neramūs sapnai, konvulsijos, sumaištis. Atgimę Pragaro ciklai, šlykštūs išgalvoti padarai, mitinės būtybės knibžda bestiarijuose, rankraščių paraštėse ar skulptūriniame dekore".

Galvos su kojomis, įvairiausi zoomorfiniai mišrūnai, keliagalviai dievai bei demonai, netgi amūriukai siamiškai sulipusiais užpakaliukais - monstriškoji menininkų fantazija buvo akivaizdi laikmečio "mada".

Kodėl būtent tuomet ir ką menininkai šiais vaizduojamais "iškrypimais" norėjo amžininkams pasakyti? Versijos, kurias savo atsiliepimuose aukštai įvertino tokios prancūzų šviesuomenės asmenybės, kaip A.Malraux ir Ch. De Gaulle'is, - Jurgio Baltrušaičio knygoje.

Veidas, 2001 12 20, p. 44.